Atsiliepimai

Pajutau, kokia brangi dovana yra grupė. Kaip svarbu turėti erdvę, kurioje galime dalintis tuo, kas gimsta iš kiekvienos mūsų vidaus. Tai patirtys, kurias gaunu kaip dovanas, supakuotas trečiadieniniame popieriuje... kaskart vis išsluoksniuojančios mane kaip kad defragmentuojamas PC diskas - viduje atsiranda daugiau erdvės kažkam - veiksmui, žodžiui, jausmui, įžvalgai, įkvėpimui. Kažkas sena transformuojasi, persikeičia, užsipildo, jaučiu daugiau spalvų ir jų tonų... Ir kai tik suabejoju, kai dėl įsisenėjusių įpročių mėginu nuleisti rankas, nutinka tikriausi stebuklai - sinchroniškumas tikrai įgauna pagreitį, jei tik nesipriešinu...

Ačiū už šį nuostabų pasivaikščiojimą, už vedimą, rodymą, kur verta pažvelgti, kur stabtelėti. Už įvardijimus to, kas svarbu. Už bendrumo jausmą, kuris su kiekvienu susitikimu stiprėjo, kažką manyje nauja ar užmirštin nugramzdinta paliesdamas ir leisdamas tai išgyventi, patirti. Ir, galiausiai nusileidus bokšto laiptais, išeiti pro tuos geležinius vartelius lyg iš kokios karalystės, nugalėjus slibiną, ar mažų mažiausiai bent nukirtus vieną jo galvą – kaskart grįždavau perkeista ir pasisėmusi įkvėpimo veikti.

Programos pratybos padėjo aktyvizuoti snaudžiančias jėgas, kurios neturėjo galimybės „svarstyti“ kaip buvo pratusios, o buvo pričiuptos ir įgalintos pasiduoti užduočių įtakai. Veiksmas išlaisvina, dievaži.  Supratau, kad visa, kas yra mano unikalumas, visada yra manyje. Tai ir mano baubas, mano baimės ir įpročiai, mano skausmas, mano džiaugsmas, mano polėkis ir mano rutina, mano dainuojantis balsas ir atvira širdis, mano virpančios rankos iš pasimetimo ir nežinojimo, ką daryti, ir mano žinojimas, kaip buldozeris valantis sąžalynus mano pėdoms praeiti čia, mano cenzorius, kurį kartais moku išjungti, o kartais jis išjungia mane, mano įsitikinimai, kurie persmelkia mano valią, širdį ir protą. Juos koreguoju, bet nieko negaliu tiesiog išmesti iš savęs, tam reikia pastangų, o šioms ne visada užtenka jėgų. Bet jėga ateina iš žinojimo, kad aš, tobula netobulybė, unikali gyva esybė čia ir dabar, šitoje visatoje, šitoje žemėje, šitame mieste, šitoje  vietoje – esu mylima jau šią sekundę ir to neprivalau niekam įrodyti, tiesiog žinoti tai ir dalintis bendryste. Tai žinia, kurią taip nuo savęs slėpiau...

Neringa J.

----

Aš jaučiuosi taip, lyg vėl būtų užsivėręs langas, taip nuostabiai gaivinęs mane beveik pusmetį. Toje gaivumoje galėjau jaustis ypač gyva, drąsi ir svarbi. Būti gyvai man reiškia būti savimi iš esmės: su visomis savomis galiomis ir skauduliais, džiaugsmais ir liūdesiais, pasiekimais ir praradimais, pergalėmis ir katastrofomis. Būti gyvai, tai vis drąsiau pripažinti, kad galiu priimti ir pamilti visas šiandienines savo "ginkluotąsias pajėgas", nebandant "meilės sau" ieškoti nuolat regresuojant į tolimą praeitį. Būti drąsiai - tai nuolat jaustis Dievo ginamai. Būti drąsiai - nebijoti klausytis savo širdies balso. Tereikia, rodos, tik truputėlį nurimti ir pradeda veikti visos Didžiojo Kūrėjo apsaugos. Būti svarbiai nuo šiol man padeda atsiradęs žinojimas, kad aš esu neįkainuojama pati sau. Būti svarbiai pačiai sau šiandien man reiškia nebijoti ieškoti, bandyti suvokti savo misijos šiame pasaulyje svarbą. Esu dėkinga už patirtą nuostabų bendrystės laiką. Ačiū, D., už puikią programą, už gilias įžvalgas ir begalinį nuoširdumą.

Ramunė

----
Man tai buvo savęs priėmimo ir drąsos būti matomai mokymosi kelias. Man buvo nepaprastai  svarbu pamatyti, kokios mes skirtingos, kaip gebame viena kitą palaikyti, padrąsinti, papildyti. Dėkinga D. už kūrybingumui palankios erdvės sukurimą, jautrumą mūsų skirtybėms ir švelnų provokavimą bei pagarbą mūsų ribotumui, įsiklausimą. Atradau, kad galima kurti iš nieko ir šie žaidimai atgaivina, suteikia vilties. Netikėtai suteikdama sau drąsos susikurti erdvę savyje, kurioje atgyja mano menininkas, pajutau, kaip man svarbu juo meiliai rūpintis, nusivesti į "pasimatymą", apsaugoti ir padrąsinti užgriuvus abejonėms. Supratau, kad nesėkmės – tai tik derlinga dirva, trąšos ateities kūrybai. . Jaučiu, kad išsitiesiau, tapau laisvesnė klysti ir džiaugtis atradimais, būti savimi ir visai nesvarbu, ar padarysiu kada kažką labai kūrybingo ir meniško. Svarbu, kad kūrybiškiau žvelgsiu į savo gyvenimą ir džiaugsiuosi juo.

Sigita

----

Aš, nepaisant savo "tamsiųjų naktų", kurios vis užklumpa, grįžau prie seniai užmirštų pomėgių. Įnirtingai mezgu, skaitau (tikriausiai kokius 15 metų neskaičiau romanų, o vien psichologinę ir religinę literatūrą! siaubas :)) ir klausausi muzikos. Tai dariau, tikriausiai, dar seniau. Kai nieko neveiki, o tik klausai. O juk tai tobulas „pasimatymas su menininku“, kurį, pasirodo, ir anksčiau turėdavau, tik nežinojau kad taip vadinasi. Neabejotinai programa prisidėjo prie savo "ugnelės" susigrąžinimo.

Jurga V.

----

Atėjau į šiuos mokymus nieko per daug nesitikėdama. Tiesiog slėgė vienatvė, o kad kuo nors užsiimčiau rudens vakarais, pasirinkau "Kūrėjo kelią". Tai, ką gavau, pranoko lūkesčius. Per tuos kelis mėnesius manyje kažkas stipriai sujudėjo, atsirišo, pradėjo irti siūlai, kuriais aš pati savyje daug ką buvau surišusi. Nuožmus vidinis kritikas neleido mano vidiniam vaikui - menininkui net pajudėti. Po truputį daug kas keitėsi, atsirado daugiau laisvės, man pasidarė jauki mano vienatvė, nes žinau, kaip ją užpildyti. Esu labai dėkinga visoms už atvirumą, supratingumą, kūrybiškumą, už sukurtą saugią aplinką, kurioj galima dalintis savo džiaugsmais, skausmais, kūryba. Ačiū už sugrąžintą džiaugsmą.

Daiva

----

„Kūrėjo kelias“ tikrai prisidėjo prie to, kad aš nusimesčiau noro įtikti kitiems žmonėms pančius, „nukirpčiau“ priklausomybes, saistančias mane su kitais žmonėms (na, bent iš dalies). Tikrai padėjo išlaisvinti save (manau, kad tas procesas nesibaigė), lyg už ausų ištraukti į dienos šviesą, į viešumą, pasodinti šalia kitų žmonių, mokė kalbėtis, dalintis savo išgyvenimais, patirtimis. Paskatino ūgtelti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Ir svarbiausia - leido suprasti, kad visa mano vertė slypi manyje, kad vertinga esu būdama tik savimi. Tiek, kiek leidžiu sau būti savimi, tiek leidžiu Kūrėjui veikti manyje ir daryti savo darbus. Ir netgi stipri esu tiek, kiek galiu būti savimi. Programa labai padėjo pamatyti, kokie mes esame skirtingi, unikalūs, mokė tai priimti. Nežinau, kur kelias mane ves toliau, bet šiuo metu labai džiaugiuosi galėdama pasimėgauti, pasidžiaugti buvimu ten, kur esu, gal truputį atsitraukti nuo visko, bet noras "būti iki kelių įsibridus į gyvenimo upę" nedingo, ir, manau, vieną kartą pažadintas, nebesutiks būti  užmigdytas.

Renata

----

Nesitikėjau, kad taip įsitrauksiu, ši programa stebuklinga. Praėjus nemažai laiko po paskutinio susitikimo ėmiau klausti savęs, kodėl ir kaip aš ten atsidūriau. Atrodo, kitaip ir būti negalėjo, buvau priėjusi tašką, kai viskas atrodė vidutiniškai gerai, ne taip jau ir blogai, bet vidinė būsena buvo siaubinga. Nesupratau, kodėl jaučiuosi tokia susigūžusi, užsislopinusi, juolab, kad iš aplinkos nuolat girdžiu "bet kaip tau viskas sekasi", "kodėl nevertini to, ką turi". Patekusi į KK ratą supratau turinti teisę jaustis taip, kaip jaučiuosi. Buvau apsupta labai skirtingų moterų, vienas norėjosi glausti, iš kitų mokytis. Svarbiausia - buvau saugi ir suprasta.

Kūryba visokiais savo pavidalais visada buvo mano gyvenimo dalis, mano terapija, pabėgimas, aš pati tai sau įsivardinau, branginau ir puoselėjau. Problema ta, kad nuolat jaučiau kaltę leisdama sau užsiimti tuo, kas gaivina mano sielą. Kaip kokia nusikaltėlė vogdavau laiką nuo vaikų, darbų, vyro tam, kad galėčiau piešti, lieti akvareles, austi, siūti, megzti, šokti, nardyti po savo mirguliuojantį fantazijų pasaulį. Maniau, kad tai yra pavogtas laikas. Dalintis savo kūryba? Kaip gali kitiems rodyti tai, kas nieko verta? KK padėjo pamatyti, kad kūryba nėra rezultatas, produktas. Tai procesas, išjudinantis visas gyvenimo sritis. Kai nustojau gėdytis savo nieko vertų darbų, ėmiau mažiau slapstytis, kurti dar daugiau, drąsiau, tiesiog kitaip, nes KK rate nejaučiau vertinimo, raginimo. Mes tarsi sesės laikėmės už rankų, kad padėtume viena kitai žengti žingsnį, paskui dar vieną, link tos ervės, kuri mus visas gąsdino, kurioje mes galėjome būti savimi, bet net kas tas "savimi" žinojome ne visos. Aš nežinojau. Buvo gera jausti, kad lukštenuosi ne aš viena, patyriau daug džiaugsmo matydama, kaip iš seniai išaugtų pilkų marškinėlių išnyra spalvotos, džiaugsmingos asmenybės.

Ši programa man buvo įkvepianti kelionė, atsitikusi pačiu laiku, iki šiol nesibaigianti, vedanti mane, stiprinanti. Ne visad buvo lengva, kai kurios savaitės buvo ypač sukrečiančios, tuomet labiausiai jaučiau poreikį nuoširdžiai padirbėti su namų darbais. Man buvo svarbu atsiskleisti pačiai, būti sąžiningai, priimti savo kitoniškumą ir įsivardinti, kas mano gyvenime yra svarbu, o ką darau tik iš inercijos. Suvokiau, kaip svarbu prisiimti atsakomybę už savo sėkmes ir nesėkmes. Kad didieji gyvenimo pokyčiai yra kaip drobės - vienos turi nenusakomos galios, kitos - mažiau pavykę. Tai leido mažiau trypčioti priimant ir asmeninio gyvenimo sprendimus. Buvo akimirkų, kai jaučiau didelį siaubą, lygiai tokį, kuris apima stovint prieš didelę tuščią drobę. Bet būdama KK rate išmokau tą nežinomybės siaubą priimti kaip nepakartojamą galimybę leistis į kelionę, kurioje niekad nebuvau. Turbūt be „Kūrėjo kelio“ būčiau užtrukusi gerokai ilgiau ir taip ramiai nepriimčiau to, kas dabar vyksta mano gyvenime. Vyksta lėtai, vis mokausi sutramdyti savo nekantrumą ir norą viską padaryti tobulai.

Jurga T.

----

Man ši programa buvo tarsi žingsnelis arčiau savęs ir kitų žmonių. Jos metu pažinau save giliau, aiškiau, tikriau. Mokiausi dalintis tuo, kas vyksta viduje, nes man tai yra gana sunkus darbas. Dabar jaučiuosi atviresnė sau ir kitiems. Pradėjau mokytis išgirsti, ką man sako vidinis balsas, viduje gyvenantis vaikas. Daug lengviau priimu save ir kitus žmones. Supratau, kad labai svarbu savęs paklausti: „Kaip dabar jaučiuosi?“ ir sulaukti atsakymo. Tai buvo pradžia išsivadavimo iš vidinio kritiko, kuris tarsi saugo, tačiau neleidžia eiti į priekį. Išmokau pasakyti sau, kad „aš galiu“ ir pajutau galią, jog aš pati galiu tvarkyti savo gyvenimą, padaryti jį gražesniu, įdomesniu, o ne laukti, kol kas nors padarys tai už mane. Įgavau naujų jėgų, polėkio imti ir daryti, kad ir labai nedaug, mažą judesiuką, bet pasidžiaugti juo ir tuo, kad padariau tai pati. Išmokau pasimėgauti pajutusi, kad einu į priekį savo žingsniu. Vėl atradau savy kūrėjos gyslelę, supratau, kad galiu ir noriu kurti – savo gyvenimą, santykius, užsiimti smagia veikla – piešti, rašyti, lipdyti iš molio, šokti ir mėgautis tuo. Programa padėjo man atverti tą pamirštą ir nepažintą pasaulį – apie save ir kitus.

Kristina

----

Šioje programoje patyriau nuostabių dalykų, kurie pakeitė mano gyvenimą. Visų pirma pagijau nuo užsitęsusio gedulo, sugrįžau į Marijos glėbį ir dabar gyvenu malda ir darbu. Susipažinau su vidiniu cenzoriumi ir nebesitapatinu su juo, o atskiriu ir ignoruoju. Atgijo ir mano vidinis vaikas, kurį labai gerbiu ir saugau. Išmokau pastebėti mažus gražius dalykus, kurie padaro kasdienybę kūrybišką. Pastebėjau, kad lengviau pasiduodu vidiniams impulsams, o tada laisviau ir idomiau gyvenu, ir kiekviena diena turi savo mažą nuotykį.

Ritonė

----

Dėkoju už programą. Tik dabar, jai pasibaigus, ryškiau pradedu jausti tikrąjį jos poveikį, ir kuo toliau, tuo labiau. Užduočių dėka jaučiu, kad tikrai pradrąsėjau. Man reikėjo drąsos gyventi, drąsos bandyti. Ji randasi! Jaučiu, kad dabar nebebijau dėl to, kad žmonės pasmerks mano naujas idėjas, negalėsiu/nemokėsiu pasiūlyti jiems to, kas paklausu, apsijuoksiu, niekad nevairuosiu, nekęsiu virtuvės ir buities ir liksiu joje amžinai ir t.t. Kai nustojau bijoti, pradėjau daryti tai, ko iš tiesų noriu! Suprantu, kad esu sukurta be galo kūrybinga ir gyventi kūrybingą gyvenimą!

Eglė

----

Man ši programa - tai pirmiausia susitikimas su savimi. Savo vardu, vidiniu vaiku, pojūčiais ir išgyvenimais. Pabandymas ,,paleisti" mintis kaip aveles į žalią pievą, ir leisti joms laisvai ganytis, grožėtis paprastais dalykais. Kūrybinių atradimų džiaugsmas ir dalijimasis tuo džiaugsmu su kitais dalyviais, o vėliau - kūrybinių impulsų pojūtis kasdienybėje, ryto puslapiuose, darbuose, santykiuose... Sunku apsakyti išgyvenimus, kuriuos patyrėme spontaniškai kurdamos ir rišlius, ir nelabai rišlius tekstus, dėliodamos žodžių ir jausmų mozaikas, ir svarbiausia – be baimės, kad būsim vertinami ar sukritikuoti. Kiekvienas susitikimas grupėje buvo netikėtas, spalvingas, visuomet kupinas mus pasitinkančios Daivos šilumos, jaukumo ir įkvepiančio žodžio. Pasidalijus tuo, ką jaučiame ir išgyvename, ar ką patyrėme per savaitę, dažnai nesinorėdavo skirstytis ir paleisti mus jungiančio kūrybos stebuklo.

Neringa U.

----

Mane "Kūrėjo kelias" tarsi pažadino, padėjo išdrįsti žengti žingsnius, kurių anksčiau negalėjau žengti. Pradėjau lankyti dainavimo pamokas, nusifilmavau vaizdo klipe, ėmiau rašyti, tapyti. Ryto puslapių rašymas pravėrė duris į gilesnį savęs pažinimą, tarsi nutiesė kelią į laisvę, padėjo tapti labiau spontaniška. Programa apskritai mane paskatino veikti, daryti, išsišluoti savo vidų ir išorę. Atsinaujinti. Padėjo patikėti, kad turiu kūrybinių galių :) Jaučiu, kad dar daug reikia nuveikti, bet atrodo jau žinau takelį prie šaltinio.

Asta

 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: