Atsiliepimai

 

"Jūs esate gyvenimų gelbėtojai!!!

Apie bendrakeleivius niekada nebuvau nieko girdėjusi, nes iš artimos aplinkos savo problemas visi sprendžiasi patys, užsidarę savyje ir neduok Dieve kas nors apie tai sužinos, juk mes turime būti stiprūs ir nepalaužiami. Bet kadangi šis variantas, būti stipriai man netiko, nes kuo daugiau stengiausi išoriškai atrodyti stipri, tuo labiau nykau ir silpau viduje, jutau, kad gyvastis iš manęs išeina. Išsigandau... Pradėjau ieškotis pagalbos pati, internete radau info ir apie Bendrakeleivius, bet kažkaip buvo nedrąsu, kad reiks savo skausmu dalintis su man svetimais žmonėmis, ilgai dvejojau eiti ar ne, ir ačiū tam Agnės balsui per LRT radiją apie Bendrakeleivius, tai buvo padrąsinantis ir apsisprendimą lemiantis balsas.

Tai buvo skausminga patirtis, bet gydanti, tiesianti naują kelią į Gyvenimą. Ačiū grupės vedliams: tėveliui Antanui, Živilei, Astai. Tai žmonės, kurie įtikinamai, tiesiog savimi neša Viltį! Užsiėmimai baigiasi, bet dėka jų  juntame, kaip kažkur giliai mumyse bunda nauja gyvybė.

Dėka jūsų, mes atrandame save iš naujo!!! Ir ačiū Dievui, kad šitą skausmo kelią ėjau kartu su jumis...

Ilgo jums gyvavimo!"

An.

 

„Išėjimo iš skyrybų grupė buvo man labai svarbi sunkiu metu. Laukdavau kiekvieno pirmadienio. Suprasti, kad esi ne vienas tokioj padėty, kad ir kiti „normalūs“ žmonės patiria labai sunkių išgyvenimų, daro klaidų, apie tai atvirai kalbėtis, būti priimtam, išklausytam, jausti nuoširdų vadovų ir dalyvių dėmesį, ne tik verkti, liūdėti, pykti, bet dažnai ir iš visos širdies kartu pasijuokti – viskas man buvo didelė parama. Su kai kuriais dalyviais draugystė tęsiasi, dalyvauju kitose programose. Jaučiu, kad tik atsiverdama ir dalindamasi su kitais pamažu mokausi nebijoti jausmų, priimti realybę, pažinti save, kitus – tai iš tiesų praturtina ir augina. Dabar galvoju – į malonų gyvenimą šios patirties tikrai nebemainyčiau. Bendrakeleiviai, Ačiū, kad esate.“

Irma

 

„Mano atsiliepimai apie grupę patys geriausi. Ką gavau:

1) sutikau "likimo draugų", sužinojau, kad ir kitiems kyla tokie patys jausmai, mintys, visi mes nesamonių pridarom, sužinojau, ko galiu tikėtis toje situacijoje ateityje;

2) patyriau atvirą grupės dalyvių bendravimą;

3) gavau besąlygišką palaikymą ir priėmimą;

4) kartu sukūrėm bendruomenę, kuri veikia ir po grupės baigimo (vis dar vienas kitą remiam, guodžiam, linksminam, kai būna sunku ar lengva).

Labai gerai, kad lankiau grupę. Visiems, tai išgyvenantiems ar išgyvenusiems rekomenduoju. Niekas kitas taip gerai nesupras tavęs, kaip tą patį patyrę žmonės.“

Rita

 

„Bendrakeleivių" renkamą mišrią grupę pradėjau lankyti, kai dar nebuvau išsiskyręs. Skyrybų metu gyvenimo kokybė labai keičiasi. Ką tik buvo šeima, nusistovėję ryšiai tarp šeimos narių ir aplinkinių, ir staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Imi neatpažinti pats savęs, nuolat klausinėji, kas atsitiko, kodėl tai atsitiko man. Imi sielotis, jausti kaltę, kad nesugebėjai įveikti krizės, išlaikyti šeimos, apsaugoti nuo skausmo vaikų...apninka nepilnavertiškumo jausmas. Įkrito į širdį grupėje ištarti žodžiai, kurių niekada neužmirštu: „Nežiūrėk į tai, kas griūva. Matyk, kas lieka. Jei manai, kad neliko nieko, gedėk, o laikui atėjus, pradėk valyti griuvėsius. Nes po jais auga žolė, kuriai reikia šviesos..."

Jei trumpai, galiu pasakyti viena: man darbas grupėje padėjo. Gyju. Negyja tie, kurie netiki, jog po griuvėsiais auga žolė.“

Remigijus

 

„Po skyrybų aš labai aiškiai pajutau, kad visai nebeturiu savęs ar esu tiesiog save „pametusi". Būtent tada, kai tai suvokiau, atsirado viltis, kuri ėmė vesti tikrąja kryptimi. Dievas davė man tai, ko tokioje situacijoje labiausiai reikėjo - atvirumą Jam ir tikėjimą, kad Jis tikrai išves iš aklavietės, tik reikia atsiliepti ir eiti. Džiaugsmo ir gyvybės plotai augo, plėtėsi, iš akimirkų virto minutėmis, valandomis ir dienomis, savaitėmis... Pamažu tai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Šis kelias man pačiai netikėtai ir neplanuotai išvedė mane iš tamsos ir atstatė.“

Daiva


„Bendrakeleivių" kvietimą atvykti į skyrybas išgyvenančių vyrų grupę perskaičiau, prisipažinsiu, šiek tiek ironiškai. Maniau, kad tik silpni ir nevisavertiškumo kompleksą turintys vyrai galėtų guostis vienas kitam, dargi klausant kokiai nors jaunai psichologei ir kunigui, kuris, aišku, apskritai nieko neišmano apie šeimą. Bet kažkodėl nuėjau ir jau nuo pirmojo susitikimo visas mano priešiškumas išnyko. Pamačiau normalius, darbingo amžiaus vyrus, kurie dalijosi savo išgyvenimais, nebijodami, kad bus nesuprasti ar pasirodys silpni, nesibaimindami, kad iš jų bus pasišaipyta. Klausydamasis kitų vyrų, supratau, kad mano skausmas nėra išskirtinis ir nesu vienintelis, kuriam nepasisekė. Svarbiausia, kad po tų dešimties susitikimų pagal „Bendrakeleivių" programą pasijutau vėl galįs gyventi ir teigiamai mąstyti. Dabar vėl turiu gyvenimo kryptį ir daug mielų žmonių.“

Algimantas

 

„Apie grupę noriu pasakyti, kad per pirmąjį susitikimą atrodė, kad man jos veikiausiai nereikia. Kaip paaiškėjo vėliau, daugumai būna tokia pirma reakcija - kokie mes egocentriški... Greičiausiai tai tam tikra gynybinė reakcija. Išklausius kitų moterų sunkumų atrodė, kad didelės dalies jų aš neturiu, todėl man neverta gaišti laiko kalbantis apie tai, kas pačiai nėra aktualu. Vis dėlto suėmiau save į rankas, nes žinojau, kad pagalba man iš principo reikalinga, ir nutariau pasikliauti pažįstamų rekomendacijomis bei tikėtis gerų dalykų. Žinoma, pačiai kalbėti pasiūlyta tema, analizuoti save tam tikru kampu buvo neabejotinai naudinga - sielovadininkės, psichologė, kunigas savo klausimais ar apmąstymais taip pakreipdavo mano mintį, kaip viena savo apmąstymuose jos nebūčiau pasukusi. Kartais atsiremdavau į neatsakomą klausimą, bet labai greitai pritariau nuostatai, kad svarbiausia išsikelti klausimą, o atsakymas subręsta, anksčiau ar vėliau (kai kurie jų dar neatėjo, o gal ir visai neateis - grupė išmokė to nebijoti). Tačiau kas vykdavo tuo laiku, kai pati nekalbėjau, neanalizavau savęs aktyviuoju būdu, kai grupės užsiėmimą vedančiųjų dėmesys būdavo nukreiptas į kitas? Pradžioje atrodė, kad tai yra neproduktyvus laikas. Paskui supratau, kad suvokti save kitų kontekste ir patirti bendrystę yra didžiulė dovana. Net primityvusis palyginimas kai kuriuo momentu gali suteikti paramą - kartais išklausiusi kitos moters pagalvodavau, na vis dėlto, man nėra taip jau blogai, štai būna ir blogiau, ačiū tau Dieve, kad turiu tokią ir tokią dovaną, ačiū, kad nedavei man tokių ir tokių išbandymų.... Kartais kitai bekalbant atpažindavau savyje problemą, kurios anksčiau nemačiau - tarsi veidrodžio principu (juk yra dalykų, kurių net savo išorėje be atspindžio negali pamatyti). Kartais liedavau ašaras galvodama, kad aš vienintelė negaliu susidoroti su kokia nors problema, ir čia pat sulaukdavau paramos, kad mano situacijoje ir viena, ir kita moteris jaustų lygiai tą patį - stebėtina, bet kartais to gali visiškai pakakti, kad nustotum save smerkti... Be to, supratau, kad komentuodama kurios nors moters pasisakymą, aš iš tikrųjų įtvirtindavau savo atsakymą savyje - nuo to momento kažkokia nuostata, kuri iki tol būdavo man tarsi savaime suprantama, bet dėl to ir neapibrėžta, tapdavo apčiuopiama atrama, pagrindu, ant kurio tvirtai stoviu. O ką jau kalbėti apie tai, kaip sušildo kito rūpestis, kito dėmesys... Ką reiškia kitą dieną sulaukti laiškelio ir suprasti, kad tavo iškeltas klausimas ar skaudulys kažkam tikrai rūpėjo, kad kažkas surado laiko, kad pamėgintų dar šiek tiek pagelbėti... Gauti tuos skaitinius, išieškotus pagal visų mūsų širdžių šauksmus, net ir atspausdintus gražiausiai kaip tik įmanoma. Jausti ryšį išeinantį už grupės erdvės ir laiko ribų... Dėkoju ir dėkosiu Dievui už tokius momentus. Absoliučiai kiekvienas užsiėmimas, kiekviena tema pasėjo po grūdą, kažką pakreipė nauja linkme, kažkokie ištarti žodžiai liko išgraviruoti širdy. Kaskart buvo galima jausti, kokia didžiulė grupės vadovų patirtis dirbant su skyrybas išgyvenančiais žmonėmis, ir kaip ieškoma asmeniško priėjimo prie kiekvieno iš mūsų. Man atrodo supratau, kuo sielovada skiriasi nuo psichologijos - čia kur kas daugiau santykio, kur kas daugiau meilės. Nes kur du ar trys susirinkę Dievo vardu, ten yra ir Jis.“

Renata

 


 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: