AGNĖ ŽEMAITYTĖ: „MATYTI SAVO RIBAS. IR EITI BASAI UŽ JŲ…“

Kalbiname Agnę Žemaitytę. Agnė augina tris vaikus, dirba ryšių su visuomene agentūros kūrybos vadove,Gatves muzikos dienos atstove spaudai, o „Bendrakeleivių“ centre veda grupes išsiskyrusių šeimų paaugliams bei saviugdos programas suaugusiems.

Agne, pagalvojus apie Tave, man iškilo C. S. Lewiso žodžiai: „Jei ieškai tiesos, gali būti, kad rasi ir paguodą. Jei ieškai paguodos, negausi nei paguodos, nei tiesos  – tik saldų tuščiažodžiavimą bei apgaulingą įsikalbėjimą pradžioje ir nusivylimą pabaigoje.“ Ką pati manai apie tiesą? Kaip ir kur jos ieškai?

Kalbėsiu apie šiuo metu išgyvenamą tiesą, gerai? Nes tiesa yra kintanti. Šiame etape aš jaučiuosi tvirtai ir visavertiškai, todėl ta ramybė, regis, liūliuoja ir guodžia širdį, o staiga, maldos metu, trinkt sniego gniūžtė: žiūrėk priešais save ir nesigręžiok – pamatyk tai, ko tu dar neturi, o ne tai, ką jau turi.

Štai ir tiesa. Svarbi žinia man: net ramybėje turiu trokšti. Toliau. Giliau. Atkakliai. Tiesiai. Ir tik ten, kur link kreipia mano širdis. Ne visuotinė širdis, ne tautos, ne bendruomenės, ne šeimos, ne draugų, ne socialinių tinklų ir visur įsigėrusios komunikacijos „širdis” – o tik mano. Dienos tykumo akimirkoje išsitraukiu tą tiesą apie save: kodėl traukia nebesiremti į tą žemę, kurią, regis, taip sunkiai atkovojau sunkiais etapais eidama? Visuotinis pozityvizmo vajus man diktuotų: mėgaukis gyvenimu, džiūgauk dėl to, ką turi, tu gali, tau dabar patogu – spinduliuok savo vidines pergales! Ir tikrai galėčiau trinktelėjusi atsakomąjį smūgį nusviesti tą gniūžtę tolyn, į „kada nors apmąstytinų tezių” sandėlį.

Bet! Jau atpažįstu tą šiek tiek nepatogų, vėsų jausmą – jei širdis sukruto – toji tiesa man reikalinga. Ir ją reikia įsileisti ne kada nors, o dabar pat. Ji reikalinga mano autentikai. Tai vienas didžiausių malonumų: vidinė laisvė būti ten, kur jaučiu pašaukimą.

Gyvenimo pabaigoje aš noriu būti iki galo nulipdytas ir užbaigtas kūrinys. O ne užsibalzamavęs kažkuriuo savo gyvenimo etapu ir užstrigęs, kad ir gražioje pozoje.

Todėl grįžtant prie Lewiso: jei ieškočiau paguodos, į šį Tavo klausimą būčiau atsakius per daug negalvodama, kaip nors įdomiai, nušlifuotai, patraukliai. Tada glostyčiausi mintimis, kaip man čia puikiai pavyko atrodyti. Tik žinau, kad ta paguoda visiškai laikina, nes išoriniai mano sluoksniai vis tiek bus nupustyti metų, įvykių, išminties ir, neduokdie, man suvokimo, kad dalį savo brangaus laiko praleidau cukraus pudroje. Ir tai yra mano tiesa dabar: matyti savo ribas. Ir eiti basai už jų, o ne likti paguodoje savo ribotume su šermuonėlių kailiniais.

Su asmeninės, autentiškos tiesos ilgesiu yra susijęs ir vienintelis dalykas, kurį man sunku priimti sielovados darbe. Tai potyris, kai žmogus grupėje kalba ne savo žodžiais, o iš svetimų teiginių, patarimų, pasakojimų, pasiskaitymų susirinktu „kokteiliu”, kuriame nėra nei krislo tiesos apie patį kalbantįjį.

O ir pati sau turiu priekaištą: ilgainiui savo žodyną norėčiau sumažinti iki pusės, kad išnyktų visi „netiesūs”, papildomi žodžiai.

Esi pratusi žengti ryžtingus žingsnius. Kitam gali prireikti daugiau laiko, kol įsidrąsins peržengti savo komforto ribas. Kaip pavyksta suderinti žingsnius palydint? Ir išvis, kiek ir kaip, Tavo manymu, vienas žmogus gali padėti eiti giliau kitam?

Ryžtas turi šiokio tokio neapgalvojimo. Aš stengiuosi grupę vesti taip, kad dalyviai nespėtų apgalvoti žingsnio prieš jį žengdami (juokiuosi). Man dėl to ir patinka grupinė terapija, kad draugėje vienas žmogus įkvepia, pajudina kitą. Visų pirma atsiverti reikia man ir įvardyti, kur link aš kviečiu. Žmogus tai pajunta ir toliau daro sprendimą, ar jam likti komforto zonoje, ar ne. Manau visi alkstame atvirumo, gyvybės, tikrumo, paprastumo – vidinis apsinuoginimo prieš save judesys visa tai ir suteikia. Būna ir taip, kad tu net nenujauti, jog esi tarsi riebaus vyniotinio viduje – kiek sluoksnių tenka nusiritinti, kad galų gale jaustum, jog tai, ką tari – tikrai eina iš tavo gelmės, o ne prilipdyto balasto. Kai išryškėja asmenybės ašis. Tikrasis vardas ir veidas. Labai gera nuo tos pergalės. Nežinau, ar mane kas nors labiau džiugina santykyje su bet kuriuo žmogumi.

Kiek ir kaip vienas gali padėti kitam... Tiek, kiek abu nori eiti tiesiai ir be užuolankų. Visi piruetai, manieringumai, žodžių „iškamšos” tik kemša kanalą, per kurį turime išsinerti į gyvą santykį. Dviese, keliese žymiai lengviau būti taip, kad nepasiklystume, nenusimintume, neužsidarytume nuo gyvenimo. Įgautume išminties. Išmoktume dalytis su kitais viskuo, ką turime.

Be to, kai tiesoje įvertini savo unikalumą, niekada nebemanysi, kad kitas yra ne toks unikalus. Toks požiūris į kitą suteikia laisvę nuo puikybės ir išdidumo, padovanoja daug puikių draugysčių.

Ne vienus metus vedei paauglių grupes. Ko Tave išmokė paaugliai? Ką iš jų sužinojai apie tiesą?

Jei tiesą, tai tiesą – jie mane išmokė jaustis „kietai“ (juokiuosi). Po fakto, kad pagimdžiau tris žmones, savanorystė su išsiskyrusių šeimų paaugliais yra antras pagal „kietumą“ faktas mano gyvenime. Ir kaip teisingai suformulavai klausimą – aš jaučiu, kad jie mane mokė daugiau nei aš juos. Tik tikrai neprostringausiu apie jokį jų ypatingumą, trapumą, jautrumą ir saulėtas akis (juokiuosi vėl). Vien tai, kad jie sutikdavo ateiti vėlų vakarą į svetimą, nežinomą vietą, pas kažkokią neva pašaukimą su jais būti jaučiančią jauną moterį, vienas kito nepažinodami, iš sudėtingų šeimos aplinkybių nešti savo dvasią ir kūną į santykį – mane tai provokuodavo visiškam tikrumui. Dalinausi viskuo, ką turiu viduje. Kas čia tokio, pagalvojus. Ogi tai, kad tą reikėjo daryti nepastebimai. Kad neiškiltų nė menkiausia pedagoginė grėsmė arba neužkviptų gailesčiu dėl jų sunkios situacijos. Taigi, išmokau akrobatikos. Dar: šaudyti, valdyti lenktynines mašinėles, purkšti grafičius požeminiuose garažuose – nes vienais metais grupė buvo išskirtinai vyriška. Dar: jaustis gaujos dalimi. Man labai patiko. Patiko lygiaverčiai mainai, nes kartais veikdavom tai, ką sumanydavau aš, o kartais – ką norėdavo jie. Patiko nuolatinė rizika būti permatytai kiaurai.

Ką sužinojau apie tiesą? Pamenu, kaip paaugliams vaikinams atnešu drobės ir pasiūlau nutapyt savo portretus. Nuo pat tos akimirkos, kai pirkau priemones, iki susitikimo galvojau, kaip jie man sugrūs tą drobę su visais aliejiniais atgal į veidą. Bet nutiko visai ne taip: nė vienas nekūrė jų greitais, apsimestinais judesiais. Tą tiesą apie save jie guldė sąžiningai, nesidairė sutrikę į kitus (kitaip nei suaugusieji, tiesa?). Portretai buvo tikroviškai puikūs. Tad su ta tiesa yra viskas paprasta: kiekvienas išankstinis nusistatymas yra bevertis, nes nubraukia viską, ką gali sužinoti apie žmogų iš esmės. Jeigu ieškai tiesos, reikia nuolat būti pasirengusiam ją sužinoti.

Knygoje „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti” ne vien kalbinai kitus, bet ir dalinaisi savo patirtimis. Kokią savo citatą iš knygos norėtum skirti tiems skaitytojams, kurie šiuo metu ieško išeities iš skyrybų skausmo?

„Dvasinė kančia sieloje nukala tokią tuštumą, kuri iš pradžių tiesiog spengia. Praėjus laikui supranti, kad skausmas išgrynina. Galbūt kažką pražudo Tavo viduje, bet sykiu atmeta daug nereikšmingų dalykų, todėl imi matyti ir mąstyti aiškiau. Tampi atidesnis kitam. Nes skausmas gerokai apipešioja tavo ego. Kai laikas ir pastangos sveikti užgydo kraujuojančią praeitį, ją įvertini kitaip – kaip pamatą visko, ant ko stovi dabar. Tai mano. Sielos istorija. Aš tvirtesnė. Įveikusi.

O mano vertė visuomet yra lygiai tokia, kiek aš myliu ir kiek esu atvira. Jei tik mėginu suteikti prasmę kažkam kitam arba užveriu širdį – tuojau visais savo radarais pajuntu –op! Atgal! Mylėti! Atsiverti! Gyventi!”

Kalbino Živilė Ratavičiūtė


2015 10 20

Pokalbis publikuotas www.bernardinai.lt


 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: