D. BELIŪNIENĖ: "TAM, KURIAM REIKALINGA TAVO PAGALBA, NEREIKIA TAVĘS TOBULO. JAM REIKIA, KAD TU TIESIOG BŪTUM"

Daiva, 2005 metų rudenį palydėjai pirmąją skyrybų krizę išgyvenančių moterų grupę. Tuomet ir dabar, kai lauki susitikimo su nauja grupe, kokios mintys tave užplūsta? Juk žmonės atsineša savo gyvenimo griuvėsius, o Tu, atverdama jiems duris į pagalbos grupę, tam tikra prasme įsileidi juos į savo širdį...

Pirmojo karto jaudulio būta daug. Ir jis lydi kiekvieną naujos programos pradžią. Juk laukia susitikimas su gelminio priėmimo ar išgydymo laukiančiomis širdimis. Jų lūkestis (nesąmoningai uždėtas man) ir atsakomybė palydint yra labai dideli. Kita vertus, ramindama save, visada remiuosi žinojimu, kad į tą kelionę einu ne viena, šalia keliauja komandos nariai, o svarbiausia –Dievas. „Ko negaliu aš, padarys kiti“ – visada atsimenu šiuos, nuo perdėtos atsakomybės išlaisvinančius Tėvelio Antano Saulaičio žodžius. Suvokiu, kad esu tik palydėtoja kažkurioje žmogaus gyvenimo atkarpoje, padedanti atrasti jam kelią savęs pažinimo ir Dievo link. Kad Jis stiprintų ir keltų, leistų kiekvienam rasti atsakymus. Ir vis tiek prieš kiekvieną pradžią išgyvenu šiek tiek trikdantį nedrąsos momentą, kai klausiu savęs – ką aš čia darau? Gaunu atsakymą – jei tai darau jau dešimt metų, matyt, Dievas to nori.

Programos, kurias vedu, yra skirtingos, tačiau į bet kurią iš jų ateinantis žmogus laukia būti širdimi apkabintas, gelmių gelmėj pamatytas, priimtas ir palaimintas. Jis ateina iš savo nelengvo pasaulio ieškoti stiprybės savyje, gyvybės ar nusiraminimo Dieve. O tam, kad tai rastųsi, reikia ne tik žmogiško pasitikėjimo, bet ir santykio su Dievu – gyvo ir autentiško, maitinančio ir palaikančio. Kaip iki to atvesti žmogų? Kartais man tai yra iššūkis. Jei atvejis sunkesnis, esu gundoma nepasitikėti savo jėgomis. Bet visada keliu žvilgsnį aukštyn, ir ramybės tampa daugiau. Visus naujus žmones priimu kaip dovanas.

Tačiau pasiryžti aukoti save ir savo laiką kitiems nėra lengva. O dirbant krizinėse programose dar tenka patirti ir didelį svetimų emocijų krūvį... Kas padeda ištverti?

Nežinau, ar man patinka klausime esantis žodis „auka“. Man tai yra tarnystė ir savo pašaukimo išpildymas. Todėl yra lengvumo. O žodis auka turi lemtingą svorį, tarsi sunkiai kažką atiduočiau dėl kitų... Taip nesijaučiu. Klausausi savęs, kiek, kada, ko galiu ir ko negaliu. Eidama tos tarnystės link neskubėjau. Tik išgirdusi savyje padrąsinimą ir aiškų žinojimą, kad to noriu ir jau galiu, išdrįsau. Kitų palydėjimas teikia gyvybės ir mano pačios gyvenimui. Juk negali gyventi vien sau ar dėl savų pasiekimų. Tai yra mano širdies pašaukimas, papildantis profesinę sritį, kuri susijusi su kultūra, menu, o ne su gyva žmogaus siela (nebent su jos atspindžiu kūriniuose, su kuriais kasdien susiduriu). O dirbant „Bendrakeleiviuose“ yra santykis su gyvu žmogumi, kuriame per mūsų susitikimą gali įvykti ir persikeitimo momentas „daugiau gyvenimo“ (toks yra mūsų centro tikslas) link. Matyti tai ir būti to dalimi yra didžiulė malonė, už ką esu dėkinga Kūrėjui. Kiekvienas mūsų esame pašaukti būti reikalingi, savo dovanomis pasitarnauti kitiems, būti susiję.

Skyrybų skausmą išgyvenančių žmonių grupėje iš tiesų tiršta nelengvų emocijų, daug skausmo. Dalį jo neišvengiamai išsinešu namo, tačiau mumyse turbūt yra tam tikri saugikliai, leidžiantys tokį darbą dirbti. Man padeda žinojimas, kad neturiu nešti kito naštos, o tik padėti susigaudyti situacijoje ir priimti žmogų, bandydama jį suprasti ir palaikyti. O gydamas žmogus palaipsniui atranda stiprybę savyje. Žinoma, tenka nuolat sverti pasirinkimą būti čia, neskriaudžiant asmeninio gyvenimo. Toji riba plona, reikia jautrumo. Svarbu nepamesti savęs atiduodant laiką kitiems, prisiminti dalykus, kurie teikia gyvybės, sugrąžina energiją, jėgas. Man tai yra savęs girdėjimas tyloj, gamta, knygos, kelionės, santykiai. Kitiems juk gali kažką duoti ne iš tuštumos, o iš apstybės. Šį resursą nuolat reikia atnaujinti, papildyti.

Grupės palydėtojui tenka ne tik ieškoti kelio į kiekvieno atėjusiojo širdį, bet ir padėti atsirasti santykiui tarp grupės narių, kad jie išdrįstų kalbėti, pajustų, jog savo buvimu yra svarbūs vieni kitiems... Kaip tau tai pavyksta?

Kaip tos širdys būna pasiekiamos sielovados užsiėmimų metu, man iki šiol yra stebuklas. Lygiai kaip ir tai, kaip randasi pasitikėjimas, gelminis kito žmogaus priėmimas, jo matymas giliau, nei gali matyti paviršiuje. Šis stebuklas tikriausiai yra abipusiai gydantis momentas. Beveik visada gelmėj matau žmogų gražų. Ir visada žinau, kad jis tai pamatys, nors žmogus dar nedrįsta pats tuo patikėti. Stengiuosi padėti atrasti dvasios gyvybės daigą, tūnantį jame ir laukiantį, kol bus pamatytas, mokytis jį puoselėti. Juk toks yra kiekvieno troškimas.

Grupės nariai vienas kitą mokosi išgirsti stebėdami ir patirdami, kaip mes, palydėtojai, juos priimame. Kiekvieną – kaip skirtingą, vertingą, neteisdami, nenuvertindami, pagarbiai leisdami jam būti savo skausmo, džiaugsmo ar kitokioje sielos būsenoje. Žinodamas, kad nebus atstumtas, jis mokosi neatstumti pats. Ne tik kito, bet ir savęs, ką padaryti dažnai būna sunkiau. Saugumas, kurį žmonės pajunta grupėje, atveria ir augina pasitikėjimą. O kai jautiesi saugiai, tai ir įžiūrėti gali giliau. Atsivėręs žmogus dažnai padeda atsiverti kitam, mezgasi bičiulystės. Ne kartą girdėjau liudijimų, kaip žmonės laukia tos dienos savaitėje, kai ateis į grupę ir galės kalbėtis taip, kaip niekur kitur negali. Tas giluminis vienas kito regėjimo stebuklas yra brangus ir nepakartojamas. Tai patyręs, ilgėsiesi ir vėl. Drįstu liudyti, kad tai vyksta pas mus.

Režisieriaus Regardt‘o van den Bergho filme „Riding Tornado“ sakoma: „Skausmas išgydo skausmą.“ Ką šie žodžiai reiškia tau?

Dažnai skausmo nepatyrę žmonės yra kurti kito jausmams, ypač „nepatogiems“, „varginantiems“. Patirti išgyvenimai dažnai įgalina žmogų išgirsti ir kito jausmus, priimti, leisti jiems būti, nebėgti nuo jų. Kas žino, ką reiškia būti išklausytam ir priimtam su savo skausmu, pats išmoks klausytis. Tai savigalbos grupių jėga. Manau, išgijęs žmogus savo gyvenimu yra gyvas liudytojas kitiems, kad skausmas kažkada baigiasi, o gyvenimas gali pražysti. Patiriamas skausmas žmones suveda, o išgydo bendrystė. Tokį liudijimą man norisi gyvai dalinti savimi, kad padėčiau kitam pereiti per kančios dykumą. Gal todėl aš tiek metų ir esu „Bendrakeleiviuose“.

O kokie turime būti mes, kito skausmą išdrįstantys priimti? Į tai atsako tavo minėto filmo herojus. Ką tik patyręs, kaip visos viltys dūžta į šipulius, jaunas vyras klausia seno išmintingo bičiulio: „Kaip aš, būdamas visiškai palūžęs, galiu padėti kitam?“ O senasis jam atsako: „Būti palaužtam – tai vienintelis dalykas, kurio mes visi bijome. Bet skausmas išgydo skausmą. Sulaužytas Ganytojas išgelbėjo pasaulį. Mes klaidingai galvojam, kad išgyti – tai reiškia tapti tobulam. Bet tam, kuriam reikalinga tavo pagalba, nereikia tavęs tobulo. Jam reikia, kad tu tiesiog būtum...“

Kalbino Loreta Končienė

 

2015 10 28

Pokalbis publikuotas www.bernardinai.lt


 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: