DALIA KIESAITĖ: „TIKĖJIMAS – JUNGIAMOJI GRANDIS“

Su psichologe  Dalia Kiesaite, „Bendrakeleiviuose“ nuo 2008 metų vedusia išėjimo iš šeimos ir skyrybų krizių grupes, kalbamės apie tikėjimo ir psichologinės saviugdos bei savižinos kelionę, apie buvimą lygiaverčiame santykyje su pagalbos ieškančiu asmeniu, apie asmeninio augimo svarbą siekiant padėti kitiems.

Pradėkime nuo to, kada ir kaip įsitraukei į išėjimo iš krizės grupių palydėjimą? Kuo Tave patraukė šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“?

Su „Bendrakeleiviais“ pirmąkart susitikau 2007 metais, kai studijuodama psichologijos magistrantūroje rašiau savo baigiamąjį darbą atleidimo tema. Ieškojau žmonių, kurie galėtų papasakoti apie savo atleidimo ir vidinio gijimo patirtį. Tada sužinojau apie „Bendrakeleiviuose“ rengiamas grupes žmonėms, išgyvenantiems skyrybų krizę. Tuo metu ten siūlomų psichologinių ir sielovados programų natūrali seka vedė vidinio išgydymo rekolekcijų, rengiamų „Gerojo samariečio“ bendruomenės, link. Šių rekolekcijų pagrindą sudaro siekis pažinti ir atleisti už praeityje patirtas skriaudas. Rašydama savo darbą rėmiausi ne viena istorija, kuria pasidalino „Bendrakeleivių“ grupes lankę žmonės, kurių daugumos skausmo ir atleidimo kelionė prasidėjo nuo šeimos griūties. Tada dar būdama studentė mačiau, kokį svarbų ir prasmingą darbą atlieka šis centras, ir slapta galvojau, kad kada nors ir aš pati norėčiau dirbti panašioje vietoje. Baigusi studijas pradėjau dirbti psichologe vienoje valstybinėje įstaigoje, tačiau ši veikla man pasirodė gana formali, stokojanti prasmės, palyginti su tuo, kokių turėjau lūkesčių savo būsimam darbui. Tuomet viena sesuo vienuolė, su kuria vis pasidalindavau šiais savo nuogąstavimais, padrąsino įsitarukti į „Bendrakeleivių“ veiklą. Pradžioje labai nepasitikėjau savo jėgomis, vis klausiau savęs, ką aš, neseniai studijas baigusi mergina, galiu pasakyti žmonėms, išgyvenantiems santuokos ir šeimos griūtį. Vis dėlto ryžausi pabandyti.

Ir kaip tau sekėsi?

Tai buvo vienas iš mano pirmųjų tokių tiesioginių prisilietimų prie kančios ir skausmo, kuriuos patiria šeimos žlugimą ir skyrybas išgyvenantys žmonės. Kaip psichologė ir kaip žmogus „Bendrakeleiviuose“ aš gerokai paaugau. Man buvo svarbu kaskart matyti ir patirti, kaip grupių dalyviai keliaudavo tuo vidinio gijimo keliu, kaip dauguma jų pamažu atsitiesdavo iš savo skausmo, įstengdavo vėl atsiverti kitiems, rasti savyje dar nepažintų ar paslėptų savybių, pomėgių, talentų...

Dar viena auginanti patirtis, kurią įgijau „Bendrakeleiviuose“, buvo santykis su žmonėmis, kurie į mane, kaip į psichologę, kreipiasi pagalbos. Kaip pavyzdys čia galėtų būti mudviejų bendravimas. Po krizinės grupės „Bendrakeleiviuose“, kurioje tu dalyvavai, o aš palydėjau kaip psichologė, mums vėliau teko ne kartą susitikti kitose veiklose, o vėliau dar ir podiplominėse psichoterapijos studijose. Tiesą sakant, iš pradžių man tai kėlė šiokį tokį nerimą. Nebuvau tikra, kaip bendrauti su tavimi po krizinės grupės, kurioje abi buvome skritinguose vaidmenyse: aš – grupę lydėjusios psichologės, tu – grupės dalyvės. Psichologinė praktika paprastai akcentuoja aiškias ribas tarp psichologo ir jo kliento. Tai iš tiesų yra labai svarbu, kad šis santykis būtų gydantis, o ne kenkiantis. Tačiau yra dar ir kita šių ribų nubrėžimo pusė. Būdama jauna specialistė profesinės veiklos pradžioje neretai galvodavau, kad aš esu ta, kuri „gelbėja“, o kiti, mano padedami, gelbėjasi, remiasi į mane. Buvau pernelyg susitipatinusi su savo profesiniu vaidmeniu, kuris mane „saugojo“ nuo autentiško ir tikro susitikimo su žmogumi. „Bendrakeleiviuose“ mokiausi šio kitokio santykio tiek konsultavime, tiek susitikimuose už konsultacijų ribų. Šiame centre yra įprasta, kad buvę krizinių grupių lankytojai patys vėliau galėdavo tapti  grupių vadovais, palydėtojais, su jais susitikdavome ir kituose neformaliuose centro pabuvimuose – rekolekcijose, šventėse. Tai iš tiesų mokė abipusiškesnio santykio: supratau, kad mes visi – ir krizėje atsidūrę, ir pagalbą teikiantieji, esame „iš vieno molio drėbti“, kad pagalba ir palaikymas yra ne vienpusis, bet abipusis. Aš, būdama psichologe, galbūt turiu daugiau profesinių žinių ir įgūdžių, bet visų pirma mes esame žmonės, o ne klientai ir psichologai. Paradoksas, bet man pačiai toks žmogiškas santykis buvo nemažas iššūkis – netgi daugiau nei žmonėms, dalyvavusiems krizinėse grupėse. Pamažu mokiausi išeiti iš to „profesionalės“ ir „neklystančios psichologės“ vaidmens ir labiau būti žmogumi, kuris irgi turi trūkumų ir ydų, klysta ir išgyvena krizes.

Tai, kas padėjo lengviau kurti šį nuoširdesnį santykį, man atrodo, buvo ir mūsų tikėjimo kelionė, kurią kiekvienas keliavome. Dalinimasis tikėjimu padėjo kurti didesnį artumą, auginti bendruomeniškumo dvasią. Tokioje – tikėjimo, bendruomenės, puoselėjamo dvasingumo – terpėje, matyt, buvo lengviau palaikyti tarpžmogišką santykį nebūnant apribotiems tik profesinių vaidmenų.

Dar „Bendrakeleiviuose“ man buvo svarbu tai, kad čia radau kokybę. Tai nėra ta vieta, kur suteikiama tik formali pagalba. Čia atsižvelgiama į visą žmogų, ne tik į kažkokią jo atskirą problemą, kurią reikėtų „išspręsti, pataisyti“. Nuo pradžių jaučiau, kad į kiekvieną ateinantįjį žvelgiama kaip į vertingą patį savaime. Gal todėl, kad pats centras yra kilęs iš idėjos – iš pačių čia dirbančių žmonių išgyvento skausmo. „Bendrakeleivių“ centre dirbantys psichologai ir sielovadininkai, man atrodo, šia veikla užsiima dėl to, kad giliai tiki to, ką daro, prasmingumu. Mačiau, kad grupių vedantieji stengiasi pasidalinti su ateinančiais žmonėmis tuo, ką patys turi geriausio.

Man nuo pat pradžių darė įspūdį sielovados ir profesionalios psichologinės pagalbos derinys „Bendrakeleiviuose“. Kaip Tu pati derini psichologijos ir tikėjimo teikiamas įžvalgas?

Į psichoterapiją žvelgiu kaip į vieną iš Dievo mums dovanotų įrankių geriau pažinti save ir per tai kurti visavertiškesnį gyvenimą. Tiesos apie save supratimas padaro mus laisvesnius rinktis, kokiu keliu norime eiti. Kartais psichoterapijoje mane šiek tiek trikdo išskirtinis susitelkimas į save: kartais atrodo, kad svarbus yra tiktai „aš“ – ką „aš“ galvoju, ko „aš“ noriu, kokie yra „mano“ poreikiai, tarsi visai nebūtų kitų, o ypač – „Kito“. Nors Dievas kalba ir per mūsų „giluminius troškimus“, per mūsų savastį, vis dėlto kartais per mūsų suabsoliutintus poreikius gali reikštis mūsų sužeista prigimtis ar piktoji dvasia. Būtent pastaroji yra jau nebe psichologijos ar psichoterapijos, o tikėjimo tyrinėjimo sritis. Kita vertus, kartais būtent psichologinės problemos trukdo eiti tikėjimo keliu.

Kaip minėjau, mano baigiamasis studijų darbas apie atleidimą ir vidinį gijimą buvo tam tikra prasme tarpdisciplininis, apėmęs tiek psichologijos, tiek ir taikomosios teologijos (sielovados) sritis. Man, kaip psichologei ir kaip tikinčiajai, asmeniškai buvo labai svarbu suderinti dvasingumo ir psichologijos klausimus, ieškoti sąryšio tarp šių sričių. „Atleidimo“ tema – viena iš tų, kurioje šios dvi sritys labai glaudžiai persipina. Mačiau, kiek daug kančios atneša neatleistos praeities nuoskaudos, kaip jos suvaržo ir įkalina. Remdamasi tiek savo pačios, tiek kitų žmonių patirtimis, supratau, kad atleidimas nėra tik išpažįstamo tikėjimo ar moralės klausimas. Šis žingsnis, tiksliau, ši kelionė atleidimo link teikia ne tik tą ramybę, kokią jaučiame atlikę tam tikrą moralinę pareigą, bet tai iš esmės mus gydo, padeda atkurti dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą, palaikyti pilnavertiškesnius ir brandesnius tarpusavio santykius. Ši atleidimo kelionė kartais yra gana ilgas ir nelengvas procesas, kuriame gali prireikti tiek psichologo, tiek sielovadininko ar dvasininko pagalbos. Čia nieko negali paskubinti, vidiniai pokyčiai vyksta savu tempu, lėtai. Ir kartais tam neužtenka tik žmogiškų pastangų, tik mokslu pagrįstų metodų išmanymo ir profesionalaus jų taikymo. Ne kartą teko matyti ir patirti, kaip žengtas tikėjimo žingsnis padėjo žmogui sveikti ne tik dvasiškai, bet ir psichologiškai ar net fiziškai.

Šiuo metu esi atokiau visų „Bendrakeleivių“ centro veiklų. Pajutai, kad reikia atsitraukti?

Tuo metu, kai pabaigusi studijas dirbau poliklinikoje, po darbo dar likdavo gana daug laiko ir jėgų. Vis dėlto šiame darbe jaučiau kažkokį prasmės stygių, norėjosi įsitraukti į mažiau formalizuotą pagalbą kitiems. Mano veikla „Bendrakeleiviuose“, kur kelerius metus vis teko palydėti krizines grupes, man šį prasmės poreikį papildė su kaupu. Vėliau, kai perėjau dirbti į psichiatrinę ligoninę, ir pradėjau podiplomines psichoterpijos studijas, fizinių ir emocinių jėgų papildomai veiklai nebeliko. Pajutau nuovargį, tad teko atsitraukti. Dabar džiaugiuosi, kad galėjau nors ir trumpam „grįžti“ į „Bendrakeleivių“ komandą ir bent trupučiu prisidėti prie paskutiniojo jų labai svarbaus projekto – knygos apie skyrybų krizės įveikimą rengimo.

Kalbino Erika Speičytė-Ruschhoff

 

2015 11 25

Pokalbis publikuotas www.bernardinai.lt

 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: