ŽIVILĖ RATAVIČIŪTĖ: „KLAUSYDAMASI AŠ MOKAUSI“

Pirmąją į pokalbių ringą kviečiame sielovadininkę, pagal profesiją – menotyrininkę Živilę Ratavičiūtę, nuo rugsėjo drauge su psichologe Asta Groblyte vėl palydinčią skyrybų netektį patyrusių žmonių grupelę.

Živile, ruduo – geras metas pamąstyti, kad kartkartėmis mums tenka iš šilumos nirti į šaltį, iš šviesos – į tamsą, iš džiaugsmo – į liūdesį, iš laimės – į kančią... Kaip ir metų laikai, taip ir gyvenimas dažniausiai mūsų neklausia, norim, esam pasirengę tam, ar ne... Kaip pati keliauji šiuo neišvengiamybių ratu, kaip tai priimi, kovoji, atmeti, įveiki? Kas tau padeda?

Ratas, kai jis sukasi, ne tiktai panardina – jis ir iškelia. Tarkim, susergu – man prireikia vaistų ir kitų žmonių pagalbos, bet su liga pirmiausia kovoja mano pačios organizmas. Įsivaizduoji, kiek ten visko manyje grumiasi, kad pasveikčiau?! Net kai jam nepadedu, mano kūnas nepasiduoda tol, kol tiktai turi jėgų. Dažniausiai apie tai nė negalvoju arba priimu kaip savaime suprantamą dalyką, bet argi nenuostabu, kad pačioje mano prigimtyje yra įdėtas gebėjimas susitikti su visokia kančia ir ją atlaikyti? Kai apie tai susimąstau – užplūsta šiluma ir pagarbus šiurpas. Manimi buvo pasirūpinta pirmiau, nei patyriau pirmąjį skausmingą išgyvenimą, pirmiau nei atėjau į šį pasaulį, pirmiau, nei atsirado pats pasaulis! Juk tai ir yra meilė, ar ne? Ne atskirti mane nuo kančios, bet paruošti su ja susitikti... Ir net jeigu pati to nejaučiu, vis tiek nešiojuosi savyje kažką, kas manyje veržiasi gyventi. Kažką, kas atėjus metui paleidžia savo gyvybės syvus. Prigimtis kas kartą dėl manęs padaro viską, ką tiktai gali, net jeigu aš nemoku ar nenoriu jai padėti.

Kai buvau vaikas, o vėliau – jauna mergina, kančią suvokiau ir išgyvenau kaip visa praryjančią tamsą. Dabar net nebesuprantu, kaip sugebėjau tai ištverti – tą buką, viską pasiglemžiantį skausmą. Regėjos – tūnau sustingusi, sustingusiame laike, ir nei manyje, nei aplinkui mane niekas nevyksta. Iš tiesų nebuvo taip – aš mokiausi. Dar negalėjau šito suvokti, bet visą šį laiką mokiausi daugelio dalykų. Atpažinti kančios kontūrus: jos pradžią, pabaigą, tarpines stoteles. Neatiduoti kančiai viso pasaulio – net ir tuomet, kai atrodo, jog be jos daugiau nieko nebėra. Neužsirakinti savo išgyvenimuose, bet eiti į santykį. Ilgainiui netgi tapau pajėgi sąmoningai atsisukti į savo vidinius resursus ir prireikus juos pasitelkti. Nesu palikta likimo valiai, man tereikia prisiimti atsakomybę ir stotis savo pusėn. Tereikia meile atsakyti į man suteiktą meilę. Ne tiktai sergant, bet ir susidūrus su bet kokia kita kančia, kažkas manyje nesiliauja tikėtis, kad pasirūpinsiu savimi. Išgirsiu ir pasirūpinsiu. Argi tai nereiškia, jog esminis judėjimas vyksta ne iš džiaugsmo į liūdesį, bet tolyn arba artyn savęs pačios? O jeigu taip, ar tikrai pakanka liūdesį dažyti vien tamsia spalva? Taigi, pamažu išmokau pamatyti, jog kančia, kaip ir viskas pasaulyje, turi savo spalvas.

Tačiau už to, ką kalbi, veikiausiai slypi ilgas kelias? Kai esi jo pradžioje arba apskritai trypčioji pakelėse, ko tada griebtis? Kada, kaip tu atėjai iki visą gyvenimą keičiančio supratimo, jog ir tirščiausia tamsa gali tapti aikštele, parengta šuoliui į šviesą?

„Pakelė“ labai gera vieta pradėti kelionę, nes būtent „pakelėse“ padaromi patys svarbiausi sprendimai. Kelionė prasideda ir baigiasi žmogaus gyvenimu, bet sprendimai tampa esminiais atspirties taškais. Apsisprendimas nelikti vienai su savo patirtimis, bet iš tamsos lipti drauge su kitais, atvedė mane į „Bendrakeleivius“. Pradžioje tenorėjau šiek tiek šviesos aplink save. Ir tai gana greitai įvyko. Tačiau būtent tuomet ir prasidėjo sunkioji kelio dalis. Jau pajėgiau matyti tamsą savyje pačioje, taigi atėjo laikas apsispręsti, ar ryšiuosi su ja susigrumti. Nuo tol „Bendrakeleiviai“ tapo mano vidinio darbo vieta. Ir tuo pat metu – vidinio poilsio namais, nes niekur kitur nesijaučiau priimta taip, kaip čia. Ypač kelio pradžioje labai svarbu gauti pakankamai palaikymo iš aplinkos. Tiktai todėl, kad „Bendrakeleiviuose“ patyriau tiek daug meilės ir rūpesčio, pati išmokau mylėti bei rūpintis savimi. „Bendrakeleiviai“ mane išnešiojo kaip kūdikį.

Kažkada sakei: „Niekada nebūsiu sielovadininke, tai labai sunku“. Šį rudenį, jau, beje, nebe pirmą, vėl sėdiesi „Bendrakeleiviuose“ į vienos iš grupių palydėtojų vietą, žiūri į gedinčiųjų veidus, klausaisi skaudžių istorijų... Kodėl?

Esu kartelį taip pasakiusi... Tuomet sureagavau į nuovargį, kurį vis pastebėdavau palydėtojų veiduose. Mačiau, kaip juos išdegina kitų kančia ir, žinoma, nelinkėjau sau to paties. Vis dėlto „sunku“ tai ar „nesunku“ mano pačios pasirinkimui neturėjo lemiamos reikšmės. Kitų buvo dalykų... Beje, kai kas mane išties nustebino. Nesitikėjau, kad palydėdama, vilties atrasiu daugiau, nei tuomet, kai pati buvau grupių dalyvė. Kažką panašaus išgyvenau vieną lietingą žiemą įsėdusi į lėktuvą. Lijo ne pirma savaitė, drėgnas šaltis smelkėsi į kaulus ir jau buvau pamiršusi, kaip atrodo giedras dangus. Tiktai, kai pakilau virš debesų, regis, pirmą kartą suvokiau, jog čia visą tą laiką be perstojo švietė saulė! Lyg ir žinojau šitai, bet turbūt pirmą kartą šį vaizdinį taip gyvai susiejau su savo patirtimi. „Reikės prisiminti“, – pagalvojau. Ir visada prisimenu, klausydamasi skaudžių istorijų. Mes galime kartu „mirkti lietuje“, bet tuo pat metu kažkuri mano dalis visada išlieka „virš debesų“.  Klausydamasi aš mokausi. Mokausi matyti, kad šviesa ir tamsa, džiaugsmas ir liūdesys, trapumas ir stiprybė yra neįtikėtinai arti vienas kito. O vakare grįžusi namo kaskart sau į širdį kartoju Wislavos Szymborskos žodžius: „Patys aukščiausi kalnai nėra arčiau dangaus, nei giliausi slėniai. Nėr vietos tokios, kad jo būtų daugiau nei kitur. Debesis lygiai tiek pat pripiltas dangaus, kiek ir kapas.“

Ačiū. Sėkmės tau keliaujant dar vieną kelionės atkarpą su tais, kurie yra šiek tiek sutrikę ir šiuo metu ieško bendrakeleivių.

Kalbėjosi Kotryna Dovydėnaitė

 

2015 09 24

Pokalbis publikuotas www.bernardinai.lt

 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: