E. KUČINSKAITĖ: „GERIAUSIAS DŽIAUGSMO STRATEGIJŲ MOKYTOJAS, BANALU, YRA SKAUSMAS“

Pokalbių cikle „Už kadro“ šiandien – šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ vadovė, savižinos ir kūrybinių programų autorė, eseistė Elvyra Kučinskaitė. Ji yra „Bendrakeleivių“ komandos parengtos ir leidyklos „Tyto alba“ išleistos knygos „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti“ sudarytoja.

Menininkė Jurga Juodytė kalbino Elvyrą visą savaitę, skirdama po klausimą apie gyvenimą kiekvienai dienai.

Kaip ištverti kito kančią? Kaip ištverti dešimt skirtingų kančių viename kambaryje kelias valandas?

Vargu ar pavyktų, jei nebūtum ištvėrus savosios. Kai taip įvyksta, gerai išmoksti mažiausiai du dalykus: jog kiekviena kančia gali būti ištveriama ir kad tai daug labiau pavyksta, jei ja daliniesi su kitu. Kadangi sėkmės atveju visoks skausmas gerokai sustiprina „vidinius raumenis“ ir kas degintina jau būna daugmaž sudeginta, tampa įmanoma vieną kančią padauginti iš dešimties ir visas jas atlaikyti, leidžiant jai tekėti kiaurai per vidinius savo sodus, kažkada buvusius dykvietėmis. Paprastai nemąžtanti atmintis apie buvusią dykvietę atpažįsta kito dykvietę, o jos vietoje sužėlę sodai turi užkrečiamosios galios mesti gyvybės sėklą su tokia viltimi, kurią drįsčiau pavadinti pagrįsta ir tikra.

Tai tiek apie žmogiškąją dalį. Visa kita ir bene svarbiausia – judesiai iš slėpiningųjų malonės slaptaviečių...

Kaip neatbukti? Kiekvieno skausmas skiriasi, bet visus siejanti problema ta pati. Aš kartais stebiu save ir pagaunu, jog užsiblokuoju. Nebegaliu ištverti.

Žinoma, kad yra ribos. Ir turi būti. Kam mes, grupes lydintieji, būtume reikalingi tokie perdegę-sudegę? Ribų saugojimas nėra atbukimas ar nejautra. Tai yra abiem pusėms saugus būdas pasiekti skausmo krantą...

Ne iškart išmokau nenuskęsti kitų skausme ir aš. Pirmaisiais metais po grupės susitikimų turėdavau daug laiko naktimis, nes miegas į mano namus nebeužsukdavo. Būdavau sukrėsta, sujaudinta iki gelmių, daugybę kartų perkratydavau visa, kas buvo sakyta, daryta... Norėdavosi kilti ir eiti, tiesiog būti su tais žmonėmis kartu, nes ką gi daugiau gali? Nežinau, kaip galima išvengti tokio sukrėtimo panašių atverčių akivaizdoje.

Jurga, gyvenimas visko išmoko. Širdis visko išmoko. Pamažu atrandi būdų, kaip išbūti pasilenkus ties kiekvienu, pačiai nesubyrant. Mano raktas yra – „išlaisvinti“ savo širdies švelnumą, leisti jam veikti. Neforsuojant, neduodant jam nurodymų. Švelnumas viską gydo pats. Guodžia. Tausoja. Kitus, bet ir tave patį.

Ir dar – svarbu laiku pripažinti, kad daugiau nebegali. Nebijoti sustoti. Palikti tai, kas tau brangu, kitiems, kurie dar gali. Pačiai pasirinkti kitą prasmingą būdą būti.

Ar empatija įmanoma be išlygų? O jei ateina žmogus palikęs penkias žmonas, 10 vaikų ir šiaip „niekšelis“. Tai jau vertinimas, bet vis dėlto... Kas tada?

Nežinau, ar tai yra empatija... Gal tiesiog – įsisąmoninta nuostata? Savotiškas apsisprendimas nevertinti, kad galėtumei kiek įmanoma adekvačiau išgirsti tai, ką žmogus tau pasakys. Esu girdėjusi tokių baisių žodžių, sunku net būtų juos atkartoti, bet būtent jie ir išduoda didžiausią sutrikimą, skausmą, žiauriausius teismus sau... Patys „neteisingiausi“ žmonės dažniausiai būna ir labiausiai pažeidžiami. Arba sužeisti, susižeidę. Ir niekas jiems nepadeda labiau, kaip tas besąlygiškas priėmimas.

Kai priešais tave atsisėda toks „netikėlis“, apie kurį rašai, viduje turi atsitikti ir atsitinka kažkoks „op“ per vidinį slenkstį. Tada atsiduri to žmogaus pusėje tiek, kad tai leidžia girdėti ne tik jo žodžius, bet ir širdį. Tiek, kiek klausančiajam duota malonės, žinoma. Kai tokia „pikta“ širdis ima atsiverti, kai ji ima pasitikėti abipusiu ryšiu, ateina laikas mažiems stebuklams. Tikra prabanga juos patirti.

Elvyra, bet tai pasaulis „be stalčiukų“. Tas toks, tas anoks... Turėtų būti gera. Kas padeda tavo vidiniam pasauliui kvėpuoti taip laisvai? Kokius dalykus mėgsti? Kas teikia jėgų?

O, tų stalčiukų gyva apstybė... Išlipi iš vienų, patenki į kitus. Bet gal ne visi jie blogi? Antraip gali tapti visai beformis, imti nebejausti savo vidinių „kontūrų“, prarasti savo ašį. Taip, manau, kad kai kurie stalčiai gana neblogai pasitarnauja. Tik gal jie tebus pakankamai erdvūs. Pavyzdžiui, nenorėčiau liautis žinojusi, kas man (bet nebūtinai kitiems) yra gera, kas bloga, kas tiesa – kas saviapgaulė, paskui – kokias tėkmes verta „patraukti“, kurioms geriau nepasiduoti ir t. t. Juk tai irgi stalčiukai. Bet man juose patikima ir gera būti, nes būtent jie nėra manęs nuvylę, būtent jų padedama veikiausiai išvengiau daugybės dalykų, kurie būtų smarkiai sutrikdę ar net sužaloję mane ir kitus. Iš kai kurių ryžausi išlipti ir smarkiai susižeidžiau. Nevertėjo. Kita vertus – parsinešiau neįkainojamų pamokų. Hm... Įdomi tema.

O mėgstu vis dėlto būtent tai, kas laužo tam tikras nusistovėjusias rutinas. Labai patinka žmonės, kurie turi drąsos daryti tai ir taip, ko ir kaip dar niekas nedarė. Bet vėlgi – turiu pripažinti, kad man visiškai neįdomūs tie eksperimentai ir intencijos, kurios savo prigimtimi yra destruktyvios. Ieškojimas, atradimo procesas gali būti labai ne „vienspalvis“, labai konfliktiškas, daugiareikšmis, tai natūralu, bet sunkiai suprantu žmones, kurie plečia savo ribas ir akiračius sąmoningai pasirinkdami būdus, kurie akivaizdžiai kelia grėsmę kitiems ir jiems patiems. Man tai atrodo tiesiog kvaila ir nuobodu, nebrandu, jei nepasakyčiau griežčiau. Žodžiu, sėdžiu pozityvumo stalčiuje. Bet šnairomis žiūriu ir į sveika nuovoka nepagrįstą pozityvumą, atotrūkį nuo realybės, neintegralų požiūrį į tikrovę, kuri yra tokia įvairi...

Kadangi dirbant tenka gana daug kalbėti, labai mėgstu viską, kas nesusiję su verbalia raiška: muziką, spalvas, ritmus, sapnus, kvapus, tylius žygius per miškus, pelkes, kalnus, vandenis, kelius... Kitas kultūras. Žmones, išaugusius „iš tylos“ ar įaugusius į tylą. Ką tik Naujosios muzikų kartos festivalyje „Intermezzo“ klausiausi pianisto Jevgenijaus Božanovo rečitalio. Nepažįstu jo asmeniškai, bet tai, kaip jis liečiasi prie garso (negaliu net sakyti – klaviatūros), išduoda tiek daug... Man atrodo, jis visų pirma puikiai girdi save, yra giliai savyje, ir tai leidžia jam būti jautriu tarpininku tarp klaviatūros ir muzikos. Jis pats yra instrumentas, kuriuo groja muzika. Tada atsitinka kažkas, kas vyksta beveik nebe šiapus, iracionaliu lygmeniu, kur tikra susitinka su tikru, gyva su gyvu... Perrėžia vidinę, ne tik išorinę klausą it išgaląstu deimantu... Sužeidžia grožiu ir pasmerkia dar labiau jo ilgėtis... Kaip tai maitina! Nemanyk, kad noriu keistis komplimentais, bet panašiai mane veikia ir kai kurie tavo darbai. Pavyzdžiui, performansas su buvusio gyvenimo marškiniais, pakabintais miške tam, kad juos žymėtų laikas. Arba vestuvinės suknelės padalkomisplaunama bažnyčia. Taip autentiškai ir savitai apreiški atsisveikinimo ir gedėjimo gelmę, ir tai tampa universalu. Kiek kartų tuos darbus žiūriu, tiek kartų gaunu tikslų ir žadinantį kirtį į sielą…

Tokių gerumų yra gausybė. Vien mūsų, „Bendrakeleivių“ padangėje kiek jų pasirodo...

O kas pasikeitė nuo veiklos pradžios tavo viduje?

Labai daug kas. Susireikšminimo sumažėjo keliagubai. Ramybės padaugėjo antra tiek. Nepatikėsi, gyvenimo džiaugsmo kreivė labai išaugo ir tebeauga. Kai beveik kasdien susiduri su tikra kančia, valia nevalia imi suprasti, kad džiaugsmui skirto laiko šioje žemėje bus tiek, kiek jo pasiimsi, kiek sugebėsi jį atpažinti. Ir kad tikrai ne dėl visko verta rypuoti. Gili raukšlė nuo kaktos, reiškianti pernelyg rimtą požiūrį į pasaulį, jau senokai nusitrynė, daug dažniau nei anksčiau į dalykus galiu pažvelgti lengvai, su daug daugiau vidinės laisvės. Kur kas paprasčiau susitaikau su pralaimėjimais, apsikvailinimais, negalėmis. Tai vis gyvenimo dovanos, skirtos man.

Kita vertus – jaučiu nueito kelio svorį, nuovargį. Kartais pojūčiai, regis, visai atšimpa, galios kilti ir kaskart reaguoti į naujus iššūkius traukiasi. Vis labiau norisi tiesiog būti, alsuoti, juoktis, liūdėti, tikėti, kontempliuoti... Bet užsikuriu ir vėl einu. Ir vėl įdomu, svarbu, įtraukia. Nors juk žinau, kad visa tai labai mažai ką tekeičia. Daugiausia, ką gali – tai keisti save. Banali, tačiau tiesa. Bet tam, kad keistumeisi, reikalingi kiti. Dažnai atrodo, kad tu jiems padedi, juos „gelbsti“, bet dažniausiai jie gelbsti tave. Nes įsiklausydama į kitus nepaprastai daug gauni sau.

Bet kai pametam pusiausvyrą ar kelią – vėl tampam vaikais. Dešimt suaugusiųjų, kurie įsipjovė pirštą. Išbandomos visokios strategijos – tiesą pasakius – išbandoma viskas. Bet pavyzdys, jog gali išgyventi ir dar juoktis kad net skliautai skamba... gyvas pavyzdys, veikia gydomai. Kaip atsirado strategijos? Čia juk sielų reikalai – kur aprašyta ta strategija?

Nežinau, ar teisingai supratau klausimą, bet atsakysiu taip, kaip švystelėjo: strategijos aprašų ieškok savo patirčių kataloguose. Kai puldinėjam nuo krašto į kraštą, nuo nevilties į viltį ir atgal, nė nesuvokiam, jog tuo metu kurpiame savo išgyvenimo strategijų postulatus. Aš apie savąją kol kas galiu pasakyti tiek: kad ir kaip norėčiau tai paneigti, turiu pripažinti, jog geriausias džiaugsmo strategijų mokytojas, banalu, yra skausmas. Gal nelygu prigimčiai, bet man šie du dalykai buvo susiję būtent tokiu būdu: kuo daugiau nepriteklių, išbandymų, kančios, tuo labiau augo įsisąmonintas noras kuo dažniau džiaugtis. Kentėk, kai negali nekentėti, ir džiaukis, jei tik nors kiek gali... Priežasčių džiaugtis juk yra visada, jos niekur nedingsta, kad ir kas su mumis atsitinka, pavyzdžiui: šviečia saulė, tu ją jauti, gardžiai kvepia kava, ją užuodi, paskambino draugai, jų turi ir t. t. ir t. t. Tik kad mes esame linkę su visais galais prasmegti kančioje, jai uoliai atsiduoti. Bet kai kartą pabandai kentėti tik „tai ir tai“, o ne apskritai viską, į ką, beje, kančia nė nesikėsina, ir tuo pat metu džiaugtis tuo, kuo gali, pamatai, kad turi galią keisti valandų ir dienų spalvas. Dažniausiai rūpestis būna didelis, o džiaugsmai maži, tiesa? Bet jei jų spėji „prisigaminti“ daug, kritinė džiaugsmo masė juk auga! Ir vidinis peizažas ima stipriai keistis.

Kitas dalykas – kai gyvenimas gerai papurto, ilgainiui imi gana neblogai atskirti, dėl ko verta sielotis, o į ką derėtų pažvelgti šiek tiek paprasčiau.

Bet vis viena nenoriu pasakyti, kad kančia yra gerai. Tačiau jei jau tenka su ja susidurti, tai geriau iš jos pamokėlių pasigaminti tirštą bei kaloringą gyvenimo sriubą, o ne nuolat srėbti ašarų pliurzą. Ai-ai, neprisišnekėjus tik... Pabaksnok mane šiomis ištaromis, jei kada imsiu be pauzių sriūbauti...

Paskutinis klausimas. O kas toliau? Kas toliau? Kas paskui?

O toliau – gyvenimas. Tikiu, tebetikiu  nuolat auganti drąsa gyventi. Išdavystės. Ištikimybės. Nusivylimai. Atradimai. Džiaugsmas. Liūdesiai. Melai ir tiesos, savo ir kitų, apgaulės ir saviapgaulės. Sukaupta išmintis, kuri kartais apsaugos, kartais – ne. Džiaugsmas, kai tik sugebėsiu džiaugtis, kančia, kai būsiu neįgali jos išvengti... Už viso šio triukšmo – tylieji būties audžiami audiniai. Kaip ir visi normalūs žmonės trokšiu, kad jie būtų guodžiantys ir švelnūs. Kad ir kaip būtų liūdna, suprantu, jog galų gale šiuos audinius kiekvienas audžiame savo vienatvėse. Bet tai juk reiškia, jog visada bus su kuo pasilikti... Patiems su savimi... Visa kita – tik dovanos. Didelės ir mažos. Ilgai ir akimirką trunkančios. Jų laikas ir dažnis nenuspėjamas. Negali gyvenimo nei priversti, kad tau jas dovanotų, nei atimti iš jo privilegiją būt užkluptai.

Kalbino Jurga Juodytė

 

2016 01 20

Pokalbis publikuotas www.bernardinai.lt

 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: