Diskusija: brandus moteriškumas

Visuomenėje, kuri aukština jaunystę ir išorinį grožį, į antrą gyvenimo pusę įžengusioms moterims kyla klausimas: „Ar dar esu graži, ar esu vertinga, ar dar kam nors rūpiu?“ Kaip praradus jaunatvišką išorinį žavesį ir toliau spinduliuoti subtiliu ir neįkainojamu moteriškumu? Kaip susitaikyti su senėjimu nesiskundžiant, įžvelgiant jame ką nors gražaus ir prasmingo? Apie tai savo mintimis sutiko pasidalinti ieškančioms moterims skirto žurnalo „Tapati“ vyr. redaktorė Aušrinė Šečkuvienė ir sielovados centro „Bendrakeleiviai“, padedančio žmonėms išgyventi santykių šeimoje arba skyrybų krizę,vadovė Elvyra Kučinskaitė.

Kas vyksta su moterimi, įžengusia į antrą gyvenimo pusę?

Aušrinė. Šiuo laikotarpiu moteris natūraliai žvelgia atgalios, įvertina tai, kas jau nuveikta, ir klausia: „Ar tai tikrai yra tai, ko noriu?“ Jos gyvenime vyksta didžiulis pokytis, vertybių pervertinimas, savo gyvenimo inventorizacija. Moteris stoja akistaton: iki šiol bėgusi ir reagavusi į kitų poreikius, staiga gali pasakyti „aš esu“. Šiame amžiuje dažnai girdžiu moteris sakant: „Nebenoriu būti mašina, dirbti ir tiktai uždirbti pinigus, noriu daryti ką nors reikšminga.“ Tad būtent šiame laikotarpyje karjerą pasiekusios ir visuomenėje įsitvirtinusios moterys staiga viską palieka, nulipa nuo pjedestalo ir žengia kitomis kryptimis: dirba socialinį darbą, užsiima labdaringa veikla, investuoja į visuomenės gerovę, kur dažnai nerandama nei pinigų, nei šlovės. Tačiau tokia moteris labai sąmoningai žino, ką daro. Ji nori palikti pėdsakus, nori nuveikti ką nors reikšmingo ir taip užtikrinti, kad jos egzistencija būtų vertinga.

Šiame gyvenimo tarpsnyje keičiasi ir tempas. Anksčiau buvome labai aktyvios ir fiziškai dalyvavome vaikų gyvenime, vežiojome juos į būrelius, rūpinomės jų pietumis, vaikščiojome į susirinkimus, statėme namus, mokėjome paskolas, o šitame laikotarpyje bėgimas atlėgsta ir atsiranda galimybė suvokti save kaip asmenybę kitose srityse.

Bet tai tik klasikinis arba gražusis „vaizdelis“. Daugelis moterų, pasiekusių šį amžiaus tarpsnį, patiria vidinį fiasko: jaučiasi visiškos nevykėlės ir išgyvena šitą laikotarpį kaip nevertingą, lyg niekas jų daugiau nelauktų. Negana to, moteris patiria ir tuštėjančio lizdo sindromą, nes vaikai palieka namus. Ir jeigu jos santykiai su vyru buvo grįsti tik rūpinimusi vaikais, ištinka poros krizė, nes nebėra nieko bendro. Ta moteris, kuri, be rūpinimosi buitimi, neturėjo gilesnių santykių, profesinės veiklos, pasijunta kaip nieko neturinti arba nieko nemokanti. Jeigu ji neturi hobio ar kokio kitokio užsiėmimo, labai skaudžiai išgyvena tai, kad niekas neužpildo jos dienotvarkės. Tada moteriai iš tikrųjų reikia rinktis, ar ji taps auka, ar paims į savo rankas gyvenimą ir pasakys: „Ne, man dar yra ką veikti, aš dar galiu.“ Čia svarbų vaidmenį vaidina valia. Valios neturinti moteris mėgaujasi aukos sindromu –  vis verkia ir ieško, kam galėtų pasiskųsti, bet niekaip nenustoja verkusi ir nepradeda veikti.

Kaip susidoroti su tuo savęs nuvertinimu šiame etape? Juk vis dėlto visuomenė stato mus į tam tikrus rėmus.

Aušrinė. Tie žmonės, kurie nesusitaiko su tuo faktu, kad yra laikini ir kad jiems reikės palikti šį gyvenimą, visada kankinsis ir niekada negyvens taikoje su savimi. Jie apgaudinės save ir dažnai bus netgi komiški. Kai kurios moterys pasidaro daugybę plastinių operacijų ir bandydamos tapti gražesnės, nei joms duota, tampa juokingos. Jos būna negražios, nes desperatiškai trokšta būti gražios.

Taigi, moteris turi atsipalaiduoti ir „paleisti“ tą savo tobulo kūno vaizdinį. Jeigu ji žino, kas ji yra, jeigu yra suvokusi savo tapatybę, nesusireikšmina ir lengvai leidžia savo kūnui senti. Tada ir atsiranda branda bei laisvė, nes ji žino, kad tai ne esmė. Taigi, gražiausia, ką esu mačiusi, tai gebėjimas šmaikščiai iš savęs pasijuokti. Labai sveikas dalykas yra moterų draugija, kai jos susitinka pasėdėti kavinėje, draugauja, skaito knygas, kartu eina į filmus, kartu keliauja. Su humoru, su sveiku juoku jos gražiai peršoka per šitą fazę. Gyvenimas nebetampa tragiškas, juodas, jis tampa linksmas, nes joms nebereikia būti tobuloms.

Elvyra. Niekas negali nuvertinti bet kokio amžiaus moters, jei ji savo unikalumą ir universalumą gerai pažins, iš esmės. Jei jos pažinimas apsiribos tik visuomenės standartais, net  būdama jauna tikro saugumo vis tiek nejaus, net jei ir atitiktų tuos standartus visus iki vieno.

Savo moteriškos tapatybės pažinimas, puoselėjimas, atskleidimas yra nepaprastai mielas, įdomus, gyvenimo kasdienybę puošiantis darbas, sakyčiau, žavinga avantiūra. O jei pasitenkiname mažiau, mažiau ir turime. Kita vertus, ar pastebėjote, kad save gerbiančioms, gerai  save pažįstančioms moterims niekada nepritrūksta ir išorinio žavesio. Vargu ar jis joms yra pagrindinis rūpestis, bet tikrai ir ne paskutinis. Prisiminiau vieną olandų psichologijos profesorę, kurios paskaitų kasmet klausydavau. Kai paskutinį kartą susitikome, jai buvo per  šešiasdešimt. Kaip ir anksčiau, taip ir tada negalėjau nuleisti akių ne tik nuo jos išpuoselėto veido, bet ir nuo visko, kas išreiškė jos aprangos, aksesuarų, laikysenos stilių, – tai nepaprasto asmens subtilumo ir, sakyčiau, meninės nuovokos derinys, skleidžiantis tiek išorinę, tiek vidinę harmoniją. Ji tikrai „neturėjo sąskaitų“ nei su savo amžiumi, nei su „nuvertinančia visuomene“. Tiesiog žinojo, kas esanti ir ko yra verta.

Kokios brandžios moters savybės labiausiai žavi? Kas jai suteikia tikro brandumo?

Aušrinė. Labiausiai mane žavi, kad brandžios moterys tampa lengvesnės. Jos nebūna agresyvios, tarp jų būdama aš galiu ilsėtis. Turiu keletą draugių, kurioms daugiau kaip penkiasdešimt metų. Būnant šalia jų mano įtampa arba pyktis, nepasitenkinimas savo vyru ar vaikais, irzlumas dėl savo pačios nepasiekimų atslūgdavo. Tos moterys tai padarydavo lengvai, dėl savo paprastų klausimėlių arba pasakymų, kad „tas vyras ir neturi būti tobulas, ko tu čia dabar“. Sakyčiau, jos grąžindavo man kryptį. Tokios moterys mane žavėjo ir ieškojau jų sąmoningai, norėdavau pabūti šalia jų, kad mane pataisytų, nes tos korekcijos man buvo gyvybiškai reikalingos.

Elvyra. Manau, kad tikro brandumo tiek moteriai, tiek bet kuriam kitam žmogui daugiausia suteikia išmintingai išgyventa kančia. Nesu kančios apologetė, kaip ir visi, norėčiau, kad jos būtų kuo mažiau, bet kasdieniame savo darbe matau: jei moteris sugeba mesti iššūkį bet kokiai kančiai, ją priimdama, išgyvendama ir neprarasdama gyvenimo, gyvybės gausinimo krypties, ji tampa ir jos sąjungininke, ir kartu nugalėtoja. Išmintimi nugalėta kančia atskleidžia dar daugiau išminties, dar daugiau meno gyventi paslapčių ir jėgos.

Kaip apskritai moteriai susitaikyti su artėjančia senatve, kad šis laikotarpis suteiktų pilnatvės jausmą ir būtų džiaugsmingesnis?

Aušrinė. Tiesa yra tokia, kad jei mes sulauksime senatvės savaime, neinvestuodamos ir nedirbdamos su savimi, gali būti, kad tapsime suniurzgusiomis bambeklėmis. Todėl psichologai, kalbėdami su tokio amžiaus moterimis, siūlo joms pozityviąją pusę. Paprastai girdžiu patarimų, kad moteriai yra pats laikas prisiminti svajones, kurias palaidojo.

Taip jau būna, kad jaunystėje būname pilnos polėkio, tačiau gyvenimas mus labai apkarpo. Būtent moterys yra pirmos, kurios atiduoda savo svajones, jas paaukoja, sudeda ant aukuro. Tad šiuo laikotarpiu, ko gero, visai neprošal prisiminti senas svajones. Moterys iki šiol buvo nesuvokusios ir nepažinusios savęs, o dabar jos jau daug geriau žino, kokie dalykai jas „veža“, kas joms yra prie širdies. Tačiau bėda yra ta, kad moterys, tiek save tvardžiusios ir ribojusios, net ir šiame laikotarpyje sunkiai leidžia sau bandyti iš naujo. Tą, kas buvo leistina studentiškame gyvenimo etape ir kas būnant mokinukui buvo priimtina: daryti klaidas, kvailioti ir būti ne visai „correct“, dabar labai sunku sau leisti. Moterys sako, kad rūbai, amžius jas riboja ir nei šis, nei tas dabar pradėti ką nors naujo, ko nebandei. Tačiau manau, kad šitame amžiuje moteris turėtų sau pasakyti: „Na ir kas, vis tiek bandysiu.“ Ar dar bus gražių dienų, priklauso nuo tavęs, nes gyvenimas visiems duotas tas pats, jis vienodai gražiai padalintas ir Onutei, ir Petrutei. Tau reikia jį pasiimti.

Tad šitame laikotarpyje padrąsinčiau moteris tapti tikromis dalyvėmis. Niekada negalima nustoti brendus ir augus. Gerai, jeigu moteris žino, kad jos gyvenimas čia ir dabar nesibaigia ir kad ji stovi ant amžinybės slenksčio. Tada visas gyvenimas turi visai kitokį tikslą. Tada ji gali ne įsitempusi kaip voverė bėgti rate, bet nurimti ir ramiai ramiai matyti, kas vyksta. Taip ji jaučiasi esanti daug moteriškesnė, ramesnė, gerokai daugiau ramybės gali suteikti aplinkiniams. Ko gero, visoms palinkėčiau nuo to pradėti. Tyliai, ramiai einant, nebe bėgant pamatyti kitus, kuriems labai jos reikia. Reikia jos ramaus asistavimo, pagalbos, galbūt paguodos, išminties žodžio, ir tada diena iš tikrųjų tampa spalvota.

Elvyra. Manau, kad mes dažniausiai nepriimame ne savo amžiaus, o savęs. Su senėjimu ar senatve sunkiau susitaiko tos, kurios ir ankstesniuose amžiaus tarpsniuose turėjo savivertės problemų. Gal ir tos, kurios buvo linkusios pernelyg stipriai susitapatinti su savo gražiu kūnu – tada ir pokyčiai neišvengiamai suvokiami kaip netektis, o ne kaip natūralus dalykas, prie kurio, kaip ir prie metų laikų, reikia prisitaikyti.

Pamenu savo mamos požiūrį į senėjimą, tai man labai padeda. Nuo tam tikro amžiaus ji kartkartėmis mums „pranešdavo“, o gal ir sau konstatuodavo: „Šiemet aš to ir ano nebegaliu tiek, kiek pernai, bet dar puikiai galiu tą ir aną.“ Niekada negirdėjau jos skundžiantis nei senatve, nei kintančia išvaizda, dažniau – džiaugiantis, kad atranda vis naujų būdų, kaip savo gyvenimo kokybę pagerinti. Ji išliko nepaprastai guvi iki pat gilios senatvės ir dabar, būdama devyniasdešimt dvejų metų, dar elgiasi taip, kaip jau seniai nebesielgia daugelis kur kas jaunesnių moterų. Pavyzdžiui,  visą šią žiemą ji kasdien pati viena eidavo maitinti gulbių prie miesto tvenkinio. Ir dabar ji mums sako: „Iki parko jau nebegaliu nueiti, bet iki tvenkinio – dar galiu. Jūs gal nei matot, nei pastebit, koks gražus yra pasaulis. O aš lėtai einu ir viską matau.“ Argi ne tiesa? Pakartosiu: jei moteris žino, suvokia prigimtinį savo vertingumą, ji ir savo „metų laikus“ priims ramiai, nesunkiai atpažindama kiekvieno jų privalumus. Žinoma, tame kelyje bus ir liūdesio, ir nostalgijos, bet juk tai normalu!  Keliaujant nevertėtų prarasti keliautojo smalsumo, nesvarbu, ar skrendi aukščiausios klasės lėktuvais, ar judi dviračiu. Tie, kam patinka skųstis, skundžiasi ir vienu, ir kitu. O išmintingieji visada mato pasaulio grožį.

Straipsnio autorė Gintarė Minkevičienė

 

2015 03 07

Straipsnis publikuotas www.bernardinai.lt


 


 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: