Rašantieji dažnai galvoja, kad vaikams rašyti yra lengva

Nuo 1967-ųjų visame pasaulyje balandžio antroji yra Tarptautinė vaikų knygos diena. . Šiemet ši diena ypatinga tuo, kad sutampa su žymaus danų pasakininko H.K. Anderseno 210-osiomis gimimo metinėmis. Šią dieną Lietuvoje taip pat apdovanojami geriausi vaikų knygų kūrėjai, dailininkai, kritikai.

Tarptautinės vaikų knygos dienos išvakarėse su psichologe Regina Morkūniene kalbamės apie vaikų literatūrą – temas, problemas. Svarstome, kaip atpažinti gerą knygą ir kas joje turėtų būti, kad ji taptų gera. Pati Regina kalba ne abstrakčiai – ji aktyviai domisi Lietuvoje leidžiamomis knygomis vaikams, štai, ką tik ji baigė skaityti 2014 metais leistas vaikų knygas, todėl įdomu sužinoti jos, kaip psichologės, požiūrį.

Visų pirma norėčiau paklausti jūsų  nuomonės, kaip šiais laikais pratinti vaiką skaityti knygas. Ne paslaptis, kad vis daugiau vaikų skaito vis mažiau...

Mūsų laikais knyga turi daug konkurentų. Jie (internetas, kompiuteriniai žaidimai, televizija) iš vaiko reikalauja daug mažiau valios pastangų, lengviau įtraukia, kartais sunkiai ir paleidžia.

Geriausias mokymas – pavyzdžiu. Jei skaito tėvai, seneliai, dažniausiai skaito ir vaikai. Būdai pratinti vaiką prie knygos labai įvairūs. Skaityti vaikui galima net iki jo gimimo. Po to – paveikslėlių knygelės, skaitymas prieš miegą. Rekomenduojama vaikui skaityti ir tada, kai jis jau pats gali savarankiškai skaityti, nes tėčio ar mamos balsas vaikui teikia saugumą, ramina.

Vėliau dirba puikūs mokytojai, bibliotekininkai, jaunimui didelę įtaką turintys populiarūs atlikėjai, kiti žmonės, jaunimo laikomi autoritetais. Bet tai jau vėliau.

Kas būdinga kokybiškai vaikų ltieratūrai – kaip ją atpažinti?

Kaip psichologė manau, kad gera yra ta literatūra, kuri vaiką visapusiškai augina: formuoja jo vertybes, leidžia geriau pažinti pasaulį, ugdo estetinį skonį, lavina vaizduotę, moko taisyklingos ir turtingos kalbos, leidžia pajausti jos grožį. Gera knyga vaikui padeda įveikti krizes, geriau prisitaikyti, moko atpažinti savo jausmus, juos tinkamai reikšti, leidžia tapatintis su mėgiamais herojais. Būtina sąlyga – aukštas meninis knygos lygis.

Koks turėtų būti rašytojo santykis su vaiku, su savo skaitytoju, kad šis išgirstų rašytoją, suprastų, norėtų imti jo knygą į rankas?

Autorius, rašantis vaikams, norėdamas būti išgirstas, turi gerai pažinti vaiko pasaulį. Ir ne tik tą, kurį prisimena kaip savo vaikystės pasaulį, bet ir su visomis šių dienų aktualijomis. Kai žmogus suaugęs ir jau nutolęs nuo savo vaikystės pasaulio pajautimo patirties, o gyvenimo tikrovė nauja, greitai kintanti, tai tampa sudėtinga užduotimi. Turbūt sudėtingiausia perprasti paauglių pasaulį. Vaikų literatūros specialistai pabrėžia, kad rašyti vaikams yra sąmoningas pasirinkimas ir atsakomybė. Autorius prisiima atsakomybę už tas vertybes, kurias savo kūryba perteikia, už vaiko kaip asmenybės ugdymą. Visa literatūra turėtų būti gera, o skirta vaikams – ypatingai gera. Turbūt neveltui ant Nepriklausomoj Lietuvoj išleistų knygų vaikams randame Švietimo ministerijos Knygų tikrinimo komisijos grifą: „Tinka mokyklų bibliotekoms“. Tai buvo geros literatūros ženklas.

Tai, ko nori šiuolaikiniai vaikai ir ką jiems nori pasakyti rašantys suaugusieji, gali būti skirtingi dalykai. Vaikus gali suvilioti blizgus šių dienų visuomenės paviršutiniškumas, malonumų ieškojimas, bėgimas nuo vadinamų sunkių jausmų (sakykim, išsiskyrimo, praradimo liūdesio, kančios), manymas, kad viskas turi būti tik gražu ir gera, greitai pasiekiama, gaunama, vartojama. Dažnai toks yra šių dienų visuomenės skonis. Brandus, talentingas autorius randa meninį būdą vaikui perteikti ir tikrąsias vertybes. Didelis menas rašyti apie aktualius dalykus taip patraukliai, kad vaikas norėtų paimti knygą ir perskaityti ją iki galo, nes jaustų, kad tai jam, kad apie jį... Kad jį supranta. Turbūt čia ir glūdi talento paslaptis...

Kokių temų vaikams mūsų vaikų literatūroje trūksta, kas praleidžiama? Kaip manote, kodėl?

Kaip psichologė, pirmiausia galvoju apie literatūrą, kuri vaikams padeda prisitaikyti sunkiose socialinėse situacijose: kai vaikai išgyvena tėvų skyrybas, emigraciją, artimųjų mirtį, patyčias tarpusavio santykiuose, mokykloje. Gal pačios temos ir ne naujos mūsų literatūroje, bet labai norisi gilesnio, drąsesnio vaikų išgyvenimų tokiose situacijose perteikimo. Teisingo ir tikro psichologine, emocine prasme, kad skaitydamas vaikas pats rastų patvirtinimą, jog tai, ką jis jaučia, tokioje situacijoje yra visiškai normalu (pvz, tam tikroje gedėjimo stadijoje pykti ant mirusios mamos ar tėčio ir pan.). Kad gautų leidimą jausti tai, ką jaučia, nes tai jaučia ir jo mylimas knygos herojus. Tokios literatūros pavyzdys man yra suomių rašytojos Riittos Jalonen knygos. Lietuvių kalba išleista vienintelė knyga „Mergaitė ir kuosų medis“. Daug pasakanti šios puikios knygos istorija Lietuvoje: tėvai, perskaitę  anotacijoje, kad knyga pasakoja apie mergaitę, kurios tėtis mirė, knygą pirko  labai atsargiai. Sakė bijantys, kad ši istorija gali traumuoti jų vaikus. Vaikui daug blogiau yra  neišgyventi jausmai, neintegruota trauminė patirtis.

Labai norėtųsi daugiau knygų vaikams, kuriose būtų šiuolaikine kalba atsakingai kalbama apie šeimą, santykius su tėvais, kartų bendravimą, stiprinamas tradicinės šeimos įvaizdis. Juk šeimoje geriausiai patenkinami pirmųjų vaiko gyvenimo metų poreikiai (saugumo, prisirišimo, pasitikėjimo), gerai funkcionuojančioje šeimoje vaikas gali geriausiai augti kaip asmenybė.

Dabar neretai sakoma, jog sovietmečio ideologai reikalavo rodyti gyvenimą gražesnį negu jis yra, nebuvo galima rašyti jaunajam skaitytojui apie skaudžias, sudėtingas socialines bei moralines problemas. O dabar, toks jausmas, kad tik šiomis temomis ir bandoma „privilioti“ jaunąjį skaitytoją...

Aš taip nemanau.

Nyksta, menkėja poezija vaikams, kuri Lietuvoje turėjo itin senas ir itin stiprias tradicijas. Kaip manote, kodėl taip nutiko? O gal vaikams nebereikia poezijos, gal ši forma per sudėtinga?

Tikros poezijos vaikams labai mažai. Kodėl taip atsitiko? Ar kad nėra poetų, kuriančių vaikams, ar kad nėra skaitančiųjų ir deklamuojančiųjų? Poeziją vaikams Lietuvoje rašo vos keletas vyresniosios kartos poetų. Jauni poetai labai retai ką nors skiria vaikams. Graži staigmena – šiemet  pasirodžiusi Rimvydo Stankevičiaus knyga „Pūgos durys“.

Į šį klausimą galėtų atsakyti literatūrologai. Žinau tik viena: poezija vaikui labai daug duoda. Visų pirma, ji natūraliai moko taisyklingos gimtosios kalbos, savo simboline kalba lavina žmogų taip, kaip to nedaro joks kitas literatūros žanras.

Literatūroje atsiranda ir įsitvirtina neigiamas herojus: vaikai ima tapatintis su visokiais „nevykėliais“, „prietrankomis“, „vampyriukais“ ir pan. Ką tai pasako apie vaikų knygas?

Knygų yra visokių. Ir labai daug. Kartais galvoju, kad labai per daug. Pats savaime neigiamas herojus dar nėra blogai. Susitapatindamas su juo vaikas gali išgyventi draudžiamus jausmus. Tai ypač aktualu paauglystėje, kai jaunas žmogus protestuoja, ieško savo vietos. Čia jau ribų klausimas, kiek toli galima eiti. Jas paaugliui nustato tėvai.

Tokiais atvejais daug priklauso nuo knygos meninio lygio. Gerą knygą vaikui turi pasiūlyti  suaugusieji, nes vaikas dar nepajėgus atsirinkti. Tėvams irgi gali būti sunku susiorientuoti knygų gausybėje. Labai norėtųsi daugiau vaikų literatūros specialistų pagalbos. Gal net panašiai kaip su tuo Nepriklausomos Lietuvos Švietimo ministerijos įrašu.

Rašyti linksmai, žaismingai, atspindėti šiuolaikines realijas, kurti intriguojančius siužetus. Daugiau tarsi nieko nesitikima iš knygos vaikams, dėl to neretai atrodo, kad dauguma knygų paviršutiniškos, skirtos tik pramogai... Ką apie tai manote?

Visa išvardinta yra gerai, bet to neužtenka. Jei rašantieji taip galvoja, jie nuvertina mažąjį skaitytoją, jo poreikius, galimybes suvokti gilesnius kūrinius. Žinoma, dalis knygų gali būti tokio lengvesnio žanro, skirtos pramogai, lengvam laisvalaikiui.

Šiuo metu tampa savotiška mada rašyti vaikams. Rašantieji dažnai galvoja, kad vaikams rašyti yra lengva, paprasta, kad panorėjęs tai gali daryti kiekvienas. Čia vėl autoriaus atsakomybės ir meistriškumo klausimas. Autorius vaikams rašo taip, kaip pats mato, suvokia pasaulį, kiek pajėgus įžvelgti jo paslaptis ir atskleisti tai kitiems.

Paveikslėlių knygų suklestėjimas: kuo tai gerai, ar reikalinga?

Paveikslėlių knygos skirtos mažiesiems skaitytojams. Tiksliau – žiūrėtojams ir klausytojams.   Vaikams jas skaito tėvai. Žodžių čia nedaug. Kuo paveikslėlių knygos naudingos? Vaikas labai anksti pradeda pratintis prie knygos. Kyla noras pačiam išmokti skaityti. Kaip ir kiekviena knyga, vaikui jos sukelia daug emocijų, padeda pažinti pasaulį.

Kaip manote, ar šiandieniniams vaikams dar reikia pasakų – galbūt jos jiems jau nebesuprantamos: kitas pasaulis, nesuprantami žodžiai, darbai ir veiksmai...

Pasakos yra labai įvairios. Dabar specialiai rašomos pasakos, kurios padeda vaikui geriau emociškai prisitaikyti, leidžia tapatintis su labai aiškaus charakterio personažais, geriau pažinti save, spręsti psichologinius sunkumus. Vadinamos terapinės, gydomosios pasakos. Tokių pasakų vertė, mano nuomone, visų pirma, priklauso nuo knygos meninio lygio (kuris pas mus dažniausiai nėra aukštas). Yra labai puikių knygų, tinkamų naudoti kaip gydomųjų (čia jau biblioterapijos sritis), nors jos ir nėra tiesiogiai tuo tikslu parašytos.

Senosios pasakos kalba apie kitą laiką, kitas realijas. Sutinku, kad aprašoma tikrovė vaikui gali būti sunkiau suprantama. Bet čia tik išorinis pasakos veidas. Svarbiausia yra gilesnė prasmė, simbolika, moralinės vertybės, kolektyvinės sąmonės atspindžiai. Šie dalykai nesensta. Pvz., kiekvienam vaikui, bet kuriais laikais perskaičiusiam pasaką, aišku: už gerus darbus atlyginama geru, už blogus blogu. O dėl nesuprantamų žodžių: puiki proga vaikui juos paaiškinti, paimti lietuvių kalbos žodyną, galbūt – ir etnografijos muziejų aplankyti.

Ką jūs, kaip psichologė, pastebite skaitydama vaikų knygas: kokios temos dominuoja, kokių problemų, blogybių esama, ko trūksta, kaip manote, kodėl?

Skaitydama dabar išleidžiamas knygas, pirmiausia galvoju, ką autorius nori pasakyti vaikui. Gaila, bet labai daug knygų yra beveik apie nieką, nieko naujo nepasakančios,  tokios „tra-lia-lia“...

Kadangi esu medicinos psichologė, žinau, kad pirma taisyklė gydant yra nepakenkti. Baisu, kai vaikų knygose autoriai naudoja pigius triukus (kartais tikrai galimus pavadinti seksualine prievarta), kad tik priviliotų jaunus skaitytojus. Kodėl taip vyksta? Kodėl autoriai negalvoja apie galimas pasekmes vaiko psichikai? Vėl grįžtam prie autoriaus, kaip asmenybės, brandumo, jo atsakomybės prieš vaiką.

Kartais vaikui knygoje sakomi tiesiog neatitinkantys gyvenimo tiesos dalykai. Pvz., vienoje 2014 m. išleistoje knygoje rašoma, kad kiškis gyvena oloje (kiškiai įsitaiso gulyklas taip, kad is jų galėtų gerai stebėti vietovę). Kitoje knygoje teigiama, kad „nelaimingas žmogus niekada nebūna mielas“ (rašoma apie savo mamą slaugančią mokytoją).

Pasitaiko knygų su kalbos klaidomis. Tai kuo tada pasitikėti vaikui, jei ne spausdintu žodžiu?

Vaikų literatūroje įsitvirtinusi tradicija personažus gyvūnus vadinti žmonių vardais. Ar tai iš didelės meilės gyvūnams?  Žmogaus vardu vadinamas keturkojis tampa labai artimu, žmogišku. Ar tai atspindi visuomenės tendencijas, kad šunelis ar kačiukas tampa svarbesnis už po tuo pačiu stogu gyvenantį vyrą, žmoną, vaiką? Tiesa, dar neradau, kad autorius knygos personažą pavadintų savo vardu... O kaip jaučiasi mergaitės Zitos, berniukai Dominykai, Antanai, Jonai (pelės, arkliai, pelikanai, akmenys)?

Ar knyga visada turėtų kažko mokyti, auklėti? Kodėl tai svarbu?

Taip. Jau kartojuosi sakydama, kad geros ir labai geros knygos (kitokių vaikų knygų ir neturėtų būti) įvairiapusiškai ugdo žmogų nuo pat jo gyvenimo pradžios ir lydi iki gyvenimo pabaigos.

Vertybinis knygos pagrindas: juk perskaitę knygą mes kažką suprantame apie pasaulį, ryšius tarp žmonių, bendravimą, gėrį ir blogį apskritai... Ar knygos turi „kalbėti“ vertybiškai?

Būtinai. Knygos vaikams tik taip ir turi kalbėti. Vaikus jos moko suprasti, pajausti, kas yra gera ir kas bloga, kas yra svarbu gyvenime, žmonių santykiuose. Vaikas tapatinasi su knygų personažais, atkartoja jų elgesį. Taip knygos padeda formuoti jauno žmogaus vertybių sistemą. Žinoma, jeigu rašantiems suaugusiesiems nėra tas pats, kokios bus ateinančių kartų vertybės.

Kokios temos, problemos dominuoja 2014 m. knygose vaikams? Ką tai sako apie mūsų vaikus arba pačius rašytojus?

Tikrai gausus praeitų metų knygų vaikams derlius. Palyginti nemažai pažintinių knygų. Jos moko vaikus būti saugius („Nepamesk galvos, išleido Debesų ganyklos), supažindina su pasaulio, mokslo paslaptimis. Pasirodė keletas knygų paaugiams. Vienos iš jų kalba praeitos kartos kalba (R. Misiūno, V. Račicko knygos), kitos – labai šiuolaikine kalba ir apie tokius  skaudžius dalykus, kaip žmonių atitolimas, ryšių tarp kartų trukinėjimas, savo šaknų ieškojimas ir kt.(R. Šerelytės, A. Cicėnaitės knygos). Kalbama lietuvių mitologijos temomis. Mažieji atras, o gal jau ir atrado naujas paveikslėlių knygas. Man pačiai didžiausias džiaugsmas yra jau minėta R. Stankevičiaus knyga „Pūgos durys“. Visa tai sako, kad turime naujų puikių lietuviškų knygų vaikams. Skaitykime.

Kalbino Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

 

2015 04 01

Pokalbis publikuotas www.bernardinai.lt

 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: