Tai, kas išmuša pagrindą vaikui iš po kojų: kaip pastebėti ir padėti

Susvyravus šeimos pamatui, mokyklos ir mokytojų saugumą ir stabilumą užtikrinanti užuovėja vaikui gali būti lemtinga.

Taip teigia psichologė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto docentė Miglė Dovydaitienė, mokyklų pedagogams, psichologams ir tėvams parengusi specialią seminarų programą, kur ne tik teoriškai, bet ir praktiškai bus galima įsisavinti veiksmingiausius pagalbos būdus.

– Kaip mokytojai gali atpažinti tėvų skyrybas išgyvenančius vaikus?

– Namuose patiriamas problemas vaikai atsineša ir į mokyklą. Jaunesnių klasių mokytojos dažniausiai akivaizdžiai pastebi po skyrybų pasikeitusią vaiko savijautą ir kitokį elgesį. Mažesni vaikai skyrybų laikotarpiu gali pasijusti nesaugiai ir apskritai nenorėti mokytis, nerimauti išsiskirdami su tėvais.

Paklusnūs vaikai staiga ima nesilaikyti nurodymų, priešgyniauti. Kai kurie – priešingai – tampa pasyvesni, baikštūs, sunkiai susikaupia, klasėje ir po pamokų daugiau stebi kitus, patys išlikdami nuošalyje.

Dauguma vaikų prisipažįsta, kad turint rūpesčių namuose, per pamokas jiems tampa sunku susikaupti ir jie mažiau stengiasi mokytis.

Vyresni, 9-12 metų vaikai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja pykdami, neretai jiems pasireiškia somatiniai nerimo simptomai: galvos, skrandžio skausmai, miego problemos. Be to, tokiame amžiuje vaikams dažniau pasireiškia elgesio sunkumai, jie gali manipuliuoti ar meluoti, kurti sąjungą su kuriuo nors iš tėvų prieš kitą.

Paradoksalu, tačiau net ir paaugliai, kuriuos erzina namai ir kurie siekia nepriklausomybės, sutrinka susidūrę su skyrybų sukeltu chaosu.

Klasikiniu laikomo J. Wallerstein tyrimo duomenis skyrybos itin smarkiai paveikia vaiko akademinius pasiekimus: 13 proc. skyrybas išgyvenusių vaikų apskritai nustojo lankyti mokyklą. 60 proc. jos tiriamųjų įgijo žemesnį išsilavinimą, nei jų tėvai.

Tokie rezultatai verčia suklusti, pastebėti vaikų sunkumus ir suteikti jiems pagalbą, kol nevėlu.

– Kodėl tai svarbu? Kas nutinka, jei mokykloje vaikas nesulaukia paramos?

– Skyrybų atveju svarbiausia, kaip tėvams pavyks įveikti savo pačių emocinį skausmą, nuoskaudas ir prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės. Vis dėlto, realybė tokia, kad neretai tėvai skyrybų metu būna susitelkę į savo problemų sprendimą ir vaikai pristinga paramos.

Mokykla neatstos namų, mokytojai nepakeis tėvų, bet susvyravus šeimos pamatui, mokyklos ir mokytojų saugumą ir stabilumą užtikrinanti užuovėja vaikui gali būti lemtinga.

Kalbėjausi su moterimi, kuri užaugo su geriančiais ir nuolat konfliktuojančiais tėvais grėsmės, prievartos ir skurdo akivaizdoje. Šiandien ji yra mylima žmona, mama ir gerbiama moteris. Paklausiau, kaip tai jai tapo įmanoma. Pasirodo, ją išgelbėjo mokytoja, jos dėmesys, rūpestis ir sukurta galimybė pasidalinti savo išgyvenimais. Kai šeima griūna, svarbu, kad vaikai kur nors kitur rastų saugią ir stabilią aplinką. Tai gali būti mokykla.

Kas nutinka – skaudus klausimas. Neišspręsta skyrybų krizė gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko asmenybės formavimuisi. Manau, kad tėvų skyrybų situacija yra viena iš tų, kai vaikams turime parodyti, kad kartais labai svarbu pasinaudoti aplinkinių žmonių pagalba ir mokytis ją priimti, o bendraklasius ir aplinkinius suaugusius paskatinti pastebėti žmones, kuriems reikia tokios pagalbos ir mokytis ją suteikti. Tai gali būti paprasti dalykai – dėmesys, skirtas laikas, padrąsinimas.

– Ar tėvai turėtų informuoti mokytojus apie krizę šeimoje?

– Šeimos ir mokyklos funkcijos nėra tapačios, tačiau labai panašios – mokytojai daugiau rūpinasi vaiko mokymu, suteikia būtinas tolesniam gyvenimui žinias ir įgūdžius, tačiau tai nėra įmanoma ignoruojant bazinius vaiko poreikius.

Stabili šeima ir rūpestingi tėvai suteikia vaikui pamatinį saugumo jausmą, tačiau jei tas pamatas griūva, reikia rasti atsvarą. Mano galva, tėvai turėtų būti suinteresuoti, kad mokytojai kuo geriau pažintų jų vaikus ir galėtų juos palaikyti, Žinodami šeimos situaciją mokytojai galės delikačiai išspręsti bendro auklėjimo klausimus, sudaryti tinkamas sąlygas aptarti vaiko elgesį ir pasiekimus, o gal būt ir pastebės kokias nors šeimos galias ir resursus, kurie svarbūs sprendžiant įvairius pokyčio laikotarpiu kylančius klausimus.

– Kvietime į jūsų seminarus rašoma: šeimos krizę, skyrybų procesą bei skyrybų pokyčius išgyvenantiems vaikams reikalinga pagalbos sistema mokykloje. Ką šuo atveju reiškia „sistema“ konkrečiai?

– Vienas žmogus labai daug ką gali ir vienas konkretus mokytojas taip pat gali pakeisti vaiko likimą. Vis dėlto, taip sparčiai gausėjant skyrybų patirtį turinčių vaikų reikia tikslingiau organizuoti ir plačiau skleisti pagalbą bei didinti jos prieinamumą. Tai įmanoma, kai mokykla bendradarbiauja su šeima, o mokytojai veikia išvien su socialiniais pedagogais ir psichologais.

Tėvai ir visa bendruomenė taip pat gali prisidėti kuriant mokyklose veikiantį pagarbos tinklą. Akcentuojant sistemą pabrėžiame visų šeimos ir mokyklos grandžių tarpusavio sąveiką, dinamiką, kaitą ir bendradarbiavimą, skatiname ieškoti veikiančių konkrečioje aplinkoje sprendimų.

– Kas jus paskatino sukurti mokymų programą apie tai?

– Daugelį metų dirbau su besiskiriančiomis šeimomis ir jų vaikais, esu prisilietusi prie jų skausmo ir vilties ir norėčiau prisidėti prie tos pagalbos sistemos, kūrimo. Be to, sutinku žmonių, kurie mane įkvepia ir kurie tiki šio darbo prasme. Bendrarbiaujant su Šeimos ir asmens saviugdos centru (ŠASC) „Bendrakeleiviai” rengėme grupes išsiskyrusių šeimų vaikams, o šiuo metu kartu ruošiamės tęsti darbą plėsdami pagalbos tinklą mokyklos link.

Programą vykdo Mokyklų tobulinimo centras. Programos partneris – ŠASC „Bendrakeleiviai“.

Pokalbio autorė Ieva Urbonaitė-Vainienė

 

2016 01 22

Straipsnis publikuotas www.delfi.lt

 

 

 

 

 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: