Jausmai po skyrybų

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Artuma“ 2016 m. gegužės mėn. numeryje (5)

Jie yra patys sunkiausi, o dažnai galvojame – blogiausi, neleistiniausi, kokie tik gali būti. Tuštuma, skausmas, neviltis, pyktis, kerštas, kaltė, neapykanta, nepasitikėjimas savimi ir kitais... Kartais visi jie būna taip sumišę, kad išskirti kurį vieną sunku, tada sakom: skauda ir kūną, ir sielą, beveik nepakeliamai skauda visa, kas esu. O kartais atrodo, jog nebejaučiame nieko – esame tarsi „išsprogdinti“, apimti keistos vidinės tylos ir nejautros. Visa tai išgyventi nėra paprasta, galima sakyti, tokiu metu visas mūsų asmuo serga. Todėl turėtume būti itin atidūs sau...

Pažinti ir priimti

Ką daro sunkia, skausminga fizine liga sergantis žmogus? Dejuoja, gal verkia, gal net plūstasi, yra nekantrus kitiems, net jei šie nori jam patarnauti. Kai kas nors prisiliečia prie skausmingos vietos, jo reakcija gali būti neprognozuojama. (Vienas sunkus ligonis, kartą man neatsargiai palietus jį dengusią antklodę, užvertė ant manęs kitoje rankoje laikomą sriubą. Ar galėjau ant jo dėl to pykti? Ar jo elgesys galėjo būti moraliai vertinamas?)

Ką tuo noriu pasakyti? Visų pirma, kad tuomet, kai mus užklumpa didelis vidinis skausmas, reikia sugebėti adekvačiai priimti galimas savo pačių reakcijas ir jausmus. Kitaip sakant – reikia leisti sau jausti tai, ką jaučiame, nes jausmai mums tam ir duoti. Paradoksalu, tačiau su šiuo uždaviniu sunkiau susidoroja tikintys žmonės, ypač tie, kurie turi susiformavę ydingą Dievo-baudėjo, kontrolieriaus ar teisėjo įvaizdį. Jie dar labiau apsunkina savo padėtį, pamiršdami, kad būtent Kūrėjui priklauso ir „jausmų autorystė“, kaltindami ir net bausdami save už tai, kad išgyvena tai, ką išgyvena. Argi tada nesame panašūs į sunkų ligonį, save plakantį už tai, kad inkščia iš nepakeliamo skausmo?

Ar „negražūs“ jausmai nuodėmingi?

Tokios saviplakos įkarštį paskatina ir kai kurių dvasininkų pagrūmojimai apsaugokdienepykti, nerūstauti, nekaltinti kitų, nes visa tai yra nuodėmė. Mes, krikščionys, esą turime būti geri, mylėti artimą ir nejausti niekam nieko blogo. Jei ir neturėtume – jaučiame. Visų pirma derėtų nuodugniau pasidomėti, ką, taip sakydami, konkrečiai turi galvoje kunigai – gal pasirodys, jog už griežtų įspėjimų slypi tiesiog išsamiau neatskleista išmintis?

Su išsiskyrusiųjų sielovados grupėmis mūsų Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ besidarbuojantys dvasininkai moko, kad jausti kokį nors blogą, sunkų jausmą nereiškia nusidėti. Nuodėmė – sąmoningai leisti tam jausmui suvešėti, juo pasiremiant sąmoningai daryti bloga artimui ar sau pačiam. Ir blogos paskatos, kitaip dar vadintinos pagundomis (pvz., mūsų fantazijos, kaip žiauriai nubausime savo buvusįjį, -iąją), taip pat nėra blogis tol, kol su jomis kovojama, kol toks mūsų dejonių būdas ir lieka tik dejone, niekada nevirsdamas realybe. Tokio suraminimo visiškai pakanka, kad, papuolęs į sunkią sumaištį, žmogus pasijustų išlaisvintas iš nesibaigiančio ir alinančio jaučiamų „blogų jausmų“, peraugančių į savęs kaltinimą ir savigraužą, rato. Būtent tada jis tampa pasiruošęs atpažinti savo jausmus, juos įsivardyti, išreikšti ir nukreipti kuriančia, o ne ardančia kryptimi. Tai yra – pasirengęs kontroliuoti jausmus ir nebūti jų kontroliuojamas, o jiems vis dėlto imant viršų – be baimės į pagalbą šauktis Dievo, pasitikint Jo gailestingumu. Tikintis žmogus turi didį privalumą – gali šiam „juodajam mūšiui“ telktis „dangaus kariuomenę“ – malda, dvasiniu palydėjimu, Sutaikinimo sakramentu... Juk vienas lauke niekada ne karys.

Suraskite sau tinkamą būdą

Taigi, būkite taikoje su savo jausmais, leiskite jiems būti ir pamažu gyti, pasitelkdami visus įmanomus žemiškus ir nežemiškus „vaistus“: savo ašaras, draugų petį ir ausį, profesionalų pagalbą, maldą... Neišreikšti, ignoruojami, atidedami jausmai tarsi nepastebimai augantis pūlinys nuodys jūsų emocinį, dvasinį gyvenimą, o ilgainiui – ir fizinį kūną. Žmonės, kurie nedrįsta reikšti jausmų, ilgainiui nė nebežino, ką jaučia ir ar jaučia apskritai. Šis „slaptas kapitalas“ veikia tarsi nuodas, žalojantis mūsų vidinį „aš“, ilgainiui darantis mus pačius sau nepažinius, valdomus nebeatsekamų emocijų, reakcijų ir sprendimų. Stiprų vidinį skausmą kenčiantiems žmonėms dažnai sakau: jei negalite jausmų išreikšti jums įprastoje aplinkoje, eikite į mišką, į laukus, į kelius – ten, kur galėsite duoti valią ašaroms, pykčiui, raudai. Įeikite į patį skausmo geluonį, atraskite jį, išdrįskite su juo susitikti, jį išvaitokite, išrėkite ar išdejuokite dangui ar žemei, vėjui ar žolei, žmogui ar Dievui – išleiskite iš savęs tai, kam per sunku jumyse pasilikti, kas veržiasi lauk. Tiek kartų, kiek reikės. Iki galo. Tada bus lengviau matyti, su kuo likote, aiškiau daryti sprendimus, kaip gyventi toliau, kad pamažu galėtumėte kilti. Šia proga prisimenu vyriškį, kurio skausmo „piko“ metu paklausiau, ar jis leidžia sau pravirkti. Jis atsakė: „Nueinu į mišką ir taip išsistaugiu, kad atrodo, jog visata plyš pusiau. Kai tai pavyksta, rečiau griebiuosi kitų „nuskausminamųjų“ – alkoholio, nesveiko pasinėrimo į darbus ar pramogas, po kurių būna tik blogiau... Pastebėjau, kad tada kitaip elgiuosi net su savo vaikais – jiems tenka mažiau nežinia iš kur ir dėl ko kylančio mano įtūžio, kurį kartais nesuvaldomai nukreipiu į juos (o paskui, žinoma, kankinuosi nuo baisaus kaltės jausmo... ). Raudodamas, matyt, išrėkiu ir pyktį, ir širdgėlą, ir gėdą, nors trumpam nusiraminu ir galiu būti daug adekvatesnis.“

Žinoma, kiekvienas surasime sau tinkamų ir priimtinų būdų, padedančių išreikšti mus užklupusius sunkiausius jausmus. Svarbu neleisti jiems ilgai „dusinti“ mūsų dienų ir naktų, minčių ir širdžių... Beje, paprastas, bet naudingas patarimas – nepamirškite savo kūno kalbos ir raiškos būdų. Jie gali labai padėti. Jei jums artimas šokis, jausmus „iššokite“. Jei mėgstate fizinį darbą ar sportą – dirbkite ir sportuokite daugiau, nei jums įprasta; jei mėgstate dainuoti, piešti ar kaip kitaip save išreikšti – pieškite, dainuokite, grokite taip, tarsi nuo to priklausytų jūsų likimas. Net jei to niekada nedarėte – pabandykite. Tai padės jums išeiti iš skausmo keliamo sąstingio ir neišpainiojamų jausmų sąmyšio.

Ne mano šis išradimas, bet savo skyrybų metu aš juo intuityviai pasinaudojau – grodavau fortepijonu po kelias valandas per dieną, o dar kone antra tiek dainuodavau liūdesio pilnas liaudies dainas. Turėjau brangią bičiulę, kuri buvo kantri ir su manimi drauge išdainavo „pilkosios valandos“ skausmą – iki šiol esu jai už tai neapsakomai dėkinga. Kas žino, kur ir kaip būtų nusėdę ir į ką išaugę tai, kas neišdainuota, neišraudota, neišgiedota.

Teksto autorė Elvyra Kučinskaitė

 

2016 05 31

Straipsnis publikuotas www.bernardinai.lt (ir žurnale "Artuma", 2016 m. Nr. 5)

 


 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: