Baimės po skyrybų

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Artuma“ 2016 m. birželio mėn. numeryje (6)

Baimes, kurios ima varginti skyrybų metu ar po jų, dažniausiai įsisąmoniname ne iš karto. Skausmo, neatsakytų klausimų, prieštaringiausių jausmų, išorinių permainų lavinoje jos paprastai nėra labiausiai matomos nekviestosios viešnios. Iš kitų vidinių gaudesių jas išskiriame, kai pirmoji skausmo banga nuūžia. Tada pajuntame, jog kone nuolat esame lydimi beveik nemalštančio nerimo.

Įkyrūs gąsdintojai

Kas yra tie nematomi fantomai, priverčiantys mus sustingti ir nustoti veikus? Kuo jie vardu?

Daugelis išgyvenančiųjų skyrybas lydinčias baimes paliudys: bijome likti vieni visą likusį gyvenimą; baiminamės, jog nepajėgsime užauginti ar deramai išauklėti vaikų; nepakelsime finansinės naštos, susijusios su vaikų auklėjimu ir lavinimu, gydymu ir oriu pragyvenimu; bijome patys palūžti dvasiškai ir fiziškai; būgštaujame, jog niekada nebeatgausime pasitikėjimo savimi bei kitais; niekada nebepatirsime vientisumo jausmo, nebeišgyvensime džiaugsmo dėl paprastų kasdienių dalykų; bijome patirti kitų nusigręžimą ar net panieką (nors ir atrodo, jog šiuolaikinė visuomenė toleruoja ar net skatina skyrybas, išsiskyrusieji veikiausiai jums pasakytų ką kita), išgirsti kaltinimus, kad negebėjome išsaugoti šeimos; matyti vaikų nesėkmes, kurių priežastis galėtų būti mūsų skyrybos; baiminamės, kad nuvylėme mums artimus žmones taip stipriai, jog galėjome pakenkti jų sveikatai ir gyvenimo kokybei...

Ar gali būti kitaip, kai buvęs pasaulis griūva, o naujas dar nėra pastatytas? Kai nebematome aiškaus savo gyvenimo tikslo, nebeįstengiame tikėti ateitimi?

Kaip tada būti?

Išgyventi tai teks. Tačiau – kaip? Leidžiant baimėms mus valdyti ir nuodyti ar pasitelkiant jas kaip pavojaus signalus, į kuriuos įsiklausius bus galima mokytis eiti į priekį, kiek įmanoma apsaugoti save nuo tolesnių galimų sunkumų ir klaidų? Baimė gali tapti mūsų seserimi, jei neleisime jai būti valdove.

Ji dažniausiai praranda savo jėgą, jei išdrįstame „įsižiūrėti“ ir pamatyti, ar jos keliamas aliarmas yra tikras, ar tariamas. Kad tai atskirtume, gali prireikti kito pagalbos – dvasios palydėtojo, psichologo ar artimo žmogaus, kuris padėtų įsivardyti tai, kas yra jūsų viduje, tarsi fotojuostoje išryškinti šešėlių kontūrus ir pabandyti susekti tikruosius atvaizdus. Jei jūsų baimė pagrįsta ir turi šaknis, ją atpažinę suprasite, ką reikėtų daryti ar keisti, kad išvengtumėte to, ką ji žada. Tik nepamirškite: suprasti maža. Geriausias būdas išsklaidyti nerimą – padaryti kažką labai konkretaus, kas galėtų panaikinti baimės priežastis.

Papasakosiu jums vienos baimės istoriją. Moteris labai bijojo apie sprendimą skirtis, o vėliau – ir apie jau įvykusias skyrybas pasakyti savo senyviems tėvams, nes motinos sveikata buvo silpna. Dukrai teko išgyventi tikrą košmarą, kaskart bandant sugalvoti tariamas priežastis, kodėl pas tėvus atvyksta viena, kalbant neišsiduoti, kad jos kasdienybė yra labai pasikeitusi. Kai kitų grupės dalyvių padrąsinta vis dėlto ryžosi tėvams pasakyti tiesą, motina apsiverkė iš... palengvėjimo, nes, pasirodo, visa tai žinojo iš kitų lūpų, tačiau tylėjo, nenorėdama įskaudinti dukros – gerbė jos pasirinkimą, manė esant ją nepasiruošusią apie tai kalbėtis. Ar galite bent įsivaizduoti, kokį apmaudą teko patirti abiem dėl pačių pasirinkto ilgo tylėjimo, lydimo daugybės ašarų ir nemigo naktų, ir sykiu – kokį palengvėjimą, kai tiesa pagaliau buvo ištarta? Kiek daug atramos ir tuomet taip reikalingo širdingo supratimo būtų galėjusios viena kitai suteikti?

O jei kažką daryti ar keisti kol kas neįmanoma, bet ir susitaikyti su tokia padėtimi jūs tiesiog negalite ar nenorite? Vienas iš galimų sprendimų – duoti sau konkretų terminą, kada iš naujo apsvarstysite esamas aplinkybes ar savo nusiteikimus. Akivaizdu, tai padaryti nelengva, tačiau bandyti verta. Laikas daug ką keičia. Jūs, aplinkybės, kiti žmonės, su kuriais jos yra susijusios, neabejotinai keisis taip pat. Žinant, kad alinančios svarstybos ir varginančios, dažnai bergždžios išeičių paieškos atidedamos, bent jau sumažėja akligatvio jausmas, įtampa ir baimės slūgsta. O atėjus numatytam laikui labai dažnai nebelieka nė ko spręsti – išlaisvinti nuo baimės šešėlio protas, intuicija, jausmai daug lengviau veikia norima kryptimi. Širdis atlėgsta, dvasia ima kvėpuoti.

Nelygioje kovoje su baimėmis tikintiems, be abejonės, labai padeda malda ir kasdienis priminimas sau, kad šioje kovoje nesate vieni. Pamenate pranašą IzaijąNebijok, nes aš išpirkau tave, pašaukiau tave vardu – tu esi mano; Iz 43, 1; Aš pats žygiuosiu pirma tavęs ir kalvas sulyginsiu. Vario duris sutrupinsiu, nukaposiu skląsčius geležies; Iz 45, 2), psalmininką (Iš visų pusių apsiauti mane, lieti mane savo ranka;Ps 139, 5) ir tiesiog pasikartojantį evangelinį „Nebijokite!“? Sunkiausiomis akimirkomis tegul tai taps jūsų kvėpavimu.

Nebijoti susitikti su tiesa ir likti atviriems

Kartais mūsų apsisprendimas pasirinkti požiūrio tašką, t. y. mūsų valios apsisprendimas tikėti, net jei tam, atrodo, nėra jokio pagrindo, būna išganingas. Jei manote, jog atsidūrėte akligatvyje, visų pirma savęs paklauskite, ar tikite, kad galite iš jo išeiti. Ar tikite, kad Dievo malonė akligatvių nepažįsta? Žinoma, neturiu galvoje susikuriamų nepagrįstų iliuzijų, kurios įklampina, padėdamos pabėgti nuo tikrovės, tačiau nieko neišsprendžia.

Mačiau daugybę žmonių, kurie tiesiog nuodijo savo gyvenimą... viltimi. Nenorėdami susitaikyti su tikrove, kad kitas žmogus pasirinko tai, ką pasirinko (pavyzdžiui, augina kitus vaikus su kitu sutuoktiniu, yra išvykęs ir kuria savo gyvenimą užsienyje, dažniausiai ne pačiu maloniausiu būdu primindamas, kad jokių ketinimų grįžti į šeimą tikrai nepuoselėja), jie diena po dienos, metai po metų maitino save įsivaizduotais sugrįžimo scenarijais, kuriuos paprastai lydi nemenka dozė savigailos, pykčio, agresijos ir autoagresijos, neapykantos bei nesibaigiančių išėjusio sutuoktinio kaltinimų. Rezultatas? Apkartintas jų pačių, taip pat ir artimiausių žmonių (dažnai – ir vaikų) gyvenimas, praleista proga veikti surandant kitų gyvenimo perspektyvų. Paleisti tai, kas tuokart prašosi ar net reikalauja būti paleista, – didelis ir nelengvas menas. Bet pavykus gyvenimas apdovanojamas atsinaujinimo jėga, širdis – didesniu atlaidumu ir gailestingumu kitiems ir sau. Pokyčių būna gana netikėtų. Kartais (būkime teisingi – retai) sutuoktiniai, pajutę jiems teikiamą laisvę išeiti, supranta norintys grįžti.

Paradoksalu, bet itin dažnai į tokias „vilties kilpas“ pakliūva žmonės, visa širdimi priėmę Santuokos sakramentą ir troškę gyventi santuokoje iki dienų pabaigos. Jie sako: „Jis/ji juk davė man priesaiką ‘iki mirtis mus išskirsʼ! Negali manęs palikti, turiu teisę, net privalau jį/ją susigrąžinti!“ Davė, tačiau sulaužė. Turime teisę, bet jie negrįžta… Ar tai reiškia, kad išlaikydami ištikimybę Santuokos sakramentui turime atsisakyti ištikimybės pačiam gyvenimui? Ištikimybės negalima reikalauti. Mylėti neįmanoma priversti. Ištikimi ir mylintys mes galime būti, bet primygtinai tikėtis to iš kito – nelygu atstumti jį dar labiau. Gaila, bet tai dažniausiai pasitvirtinanti taisyklė.

Kaip ir jūs, žinau, jog Santuokos sakramento klausimas išsituokusiems yra keblus, nevienareikšmis ir skausmingas, atsakymas į jį veikiausiai bus rastas negreit, bet tai neatima iš mūsų teisės gyventi ir kurti, būti vidujai laisviems nuo tų, kurie mūsų nenori. Nebijokite susitikti su jus ištikusia tikrove, nežalokite savo gyvenimo, mojuodami teisuoliškojo ir ištikimojo vėliavėlėmis, geriau palikite Teisėjui, o patys keiskite tai, kas keistina, palikdami atviras duris malonei veikti. Taip, žinau. Tai nelygu sutikti šokti į bedugnę. Bet geriau šokti, nei būti daug kartų numestam. Jūsų parašiutas tebus pasitikėjimas, kad apačioje laukia šiltos Dievo rankos. Jo glėbis jums priklauso lygiai taip, kaip ir kiekvienam kitam. Tikėjimas tuo – jūsų būtinoji dalis.

Taigi, pažinkite savo baimes tam, kad galėtumėte atskirti, kur glūdi tiesa, apie kurią jos nori jus įspėti, o kur – melas, ir imkitės darbo: konkrečių pastangų, maldos, viltingo pasitikėjimo. Jei išeisite iš baimės akligatvio, greitai pamatysite, kiek daug yra dalykų, kuriuos galima pasitelkti, kad būtų išvengta ar pakeista tai, ko bijote. Bijoti tenka, o kartais ir reikia, tačiau gyventi reikia labiau. Todėl neleiskite jūsų gyvenimui virsti nesibaigiančiu nerimu.

Teksto autorė Elvyra Kučinskaitė

 

2016 07 05

Straipsnis publikuotas www.bernardinai.lt (ir žurnale "Artuma", 2016 m. Nr. 6)



 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: