Po vyro niekšybės netveria pykčiu: žiūriu į save iš šalies ir negaliu patikėti

“Nuo gerų žmonų vyrai nebėga”, metęs man tai, jis išėjo pas kitą”. Tokiais žodžiais savo skyrybų istoriją DELFI pradėjo vilnietė Edita. Aplinkiniams ir net jai pačiai nerimą pradėjo kelti neslopstanti pagieža dėl iširusių santykių.

Rasa Bieliauskaitė: „Jei norime būti laisvi nuo skriaudos, turime paleisti ir atleisti“

O dėl skausmo… Aš kaip psichologė, žinau, kad verkti, kai skauda, yra gerai, kad žmogus turi teisę ir būtinybę išjausti, išreikšti blogus, sunkius jausmus, kad juos atpažintų, suvoktų ir pradėtų su jais tvarkytis.

 

EITI per skyrybų skausmą

Tie, kam teko išgyventi skyrybas, veikiausiai pritars minčiai, jog šis įvykis pagrįstai lygintinas su pačiais sunkiausiais patyrimais: karu, žemės drebėjimais, epidemijomis, artimųjų netektimis…

Jausmai po skyrybų

O kartais atrodo, jog nebejaučiame nieko – esame tarsi „išsprogdinti“, apimti keistos vidinės tylos ir nejautros. Visa tai išgyventi nėra paprasta, galima sakyti, tokiu metu visas mūsų asmuo serga. Todėl turėtume būti itin atidūs sau…

Baimės po skyrybų

Išgyventi tai teks. Tačiau – kaip? Leidžiant baimėms mus valdyti ir nuodyti ar pasitelkiant jas kaip pavojaus signalus, į kuriuos įsiklausius bus galima mokytis eiti į priekį, kiek įmanoma apsaugoti save nuo tolesnių galimų sunkumų ir klaidų?