(2023-12-13) „Skyrybos yra staigus įvykis, šeimos netektis, todėl kaip ir kiekvieną krizę, skyrybas lydi labai stiprūs jausmai, dažnai netenkama gyvenimo prasmės pojūčio.”

(2023. 11. 26) Gydanti Baltriškių bendrystė išgyvenantiems skyrybas

(2023. 04. 25) Skyrybų krizę išgyvenančių asmenų patyrimai dailės terapijoje

Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“ daugiau nei dvidešimt metų teikia pagalbą skyrybų krizėje atsidūrusiems žmonėms. Tarp įvairių skyrybų įveikai skirtų programų siūloma ir dailės terapija. Tai yra viena iš meno terapijos sričių, skirta fizinei ir psichikos sveikatai stiprinti, naudojant dailę, kūrybos procesą ir psichoterapinius santykius. Ji yra pripažinta veiksminga priemone įveikiant psichologinius sunkumus.  Žmogus, patyręs kūrybos procesą, tampa drąsesnis, laisvesnis, labiau pasitiki savimi, o tai įgalina pokyčiams, neišvengiamybės priėmimui, kas ypač aktualu subyrėjus šeimai. LSMU IR VDA jungtinės magistrantūros programos „Dailės terapija“ magistrantė Inesa Laurinavičienė šiame  centre atliko tyrimą, kurio tema „Skyrybų krizę išgyvenančių asmenų patyrimai dailės terapijoje“.  Tyrimo tikslas buvo atskleisti skyrybų krizę išgyvenančių asmenų patyrimus dailės terapijos procese, susieti teminę analizę su piešiniuose iškilusiais simboliais, metaforomis bei įvairius patyrimus atspindinčiais formaliaisiais elementais, tokiais kaip lapo dydis, padėtis, simbolinis lapo užpildymas, meninė raiška, spalviniai sprendimai, pasikartojantys elementai. Tyrime dalyvavo šešios moterys, kurios išgyveno skyrybų krizę bei kreipėsi pagalbos į „Bendrakeleivius“. Trijų iš jų piešiniai pristatomi šiame tekste. Laikantis konfidencialumo, tyrimo dalyvių vardai pakeisti. Visas moteris tyrimo autorė pavadino lietuvių deivių vardais.

Tyrimo pristatymą autorė pradėjo vienos dalyvės žodžiais: „kai paukštis tupi ant šakos, jis nepergyvena, kad šaka nulūš, nes jis turi sparnus.“ „ Savojo „Aš“ paieškos ir yra ta gija, jungianti visą tiriamąjį darbą, nes kiekviena netektis susijusi su tapatumo krize bei savasties pokyčiais. Ir tie gilūs, ir skausmingi įtrūkiai, kuriuos palieka skyrybos, gali virsti takais link savosios savasties, link šaltinio, kuriame galima atsigerti savo vidinės stiprybės“ – tyrimo pristatyme rašo tyrėja. Toliau Inesa Laurinavičienė supažindins su dalyvių piešiniais ir vidinio vyksmo procesu.

I sesija


XII sesija

„Išgyvenant skyrybų krizę patiriami įvairūs sunkumai bei emociniai, elgesio, kognityviniai ir net fiziniai simptomai. Besiskiriantys susiduria su atsiskyrimo ir gedulo procesu, kad krizė būtų išspręsta. Todėl iki priėmimo vyksta ilgai trunkantis sielvarto darbas ir išgyvenami tokie sunkūs jausmai, kaip pyktis, gėda, kaltė, nusivylimas, menka savivertė. Įveikti krizę – tai ją išgyventi ir vėl atrasti kelius į prasmingą gyvenimą, vėl atrasti atsakymą į klausimą: „Kas aš esu?“. Nuo šito klausimo mes ir pradėjom savo dailės terapijos procesą, šituo klausimu ir baigėme. Kitos sesijos buvo vidinio jausmų žemėlapio išskleidimas, apžvalga ir tam tikrų patyrimų, vidinių šaltinių susigrąžinimas sau ir į save.

Taigi, Austėjos piešiniai. Pirmojo piešinio pavadinimas „Duženos“, paskutiniojo „Galios“. Ir iš pirmo žvilgsnio galima matyti, kuo virsta daigelis, kuris pirmame piešinyje dar gležnas, sunkiai įvardijamas, kuris tarp duženų ir skausmo, o paskutiniame įvykęs tarsi proveržis. Pati Austėja dalijasi, kad šiame piešinyje jungiasi tvirtumas ir pastovumas, kurį simbolizuoja medis ar sija, lengvumas, išmintis, lankstumas – moters siluetas ir jėga, kuri pasirodo drakono pavidalu. Norisi atkreipti dėmesį į moters medyje simbolinę prasmę. C.G. Jungo nuomone, išėjimu iš medžio vaizduojamas moters individualizacijos etapas: situacija kai pasireiškia moters ego kompleksas. Ji atsiskiria nuo motininio medžio kaip atskira figūra (Kast V. Simbolių dinamika, 2020 m.). Taigi, kaip matoma iš piešinio vyksta jungties, vidinių dalių susijungimo procesas.

Antrosios dalyvės, Medeinos, pirmosios sesijos piešinyje apvalios, sūkuriuojančios, spiralinės formos yra dinamiškos, kuria judesį aplink savo ašį ir kartu įgauna judėjimo kryptį. Vaizdinys daugiaprasmiškas, iškyla asociacijų, tai ir ola, tunelis: „tas gylis atsiranda“, šamano ar pelėdos pusė: „čia visai kaip akis, kaip šamanų būna, kai užsideda kaukes ritualines“, stichijos. Medeinai piešinys žvelgiant į jį iš įvairių pusių sukėlė skirtingus pojūčius, tarsi užsidedant kaukę, kuri suteikia prieigą prie skirtingų patirties lygių. Vienuoliktos sesijos piešinyje, kuriame, pasak Medeinos, jaučiamas tam tikro: „ciklo užbaigimas, atėjimas į kūną“, žaizdos virtusios ženklais. Akistata su jais yra skausminga, tačiau praturtinanti: „atvirumo, drąsos, priėmimo, stiprybės. Ir moters išmintis, galia užpildo, ir ženklai kaip žaizdos užsipildo ir gyja.“ Dvyliktame piešinyje atsakymu į klausimą „Kas esu aš?“, Medeinai atėjo medžio vaizdinys. Medis – labai daugiasluoksnis simbolis, jis pats savaime jau suteikia stiprybės, todėl Medeinai jis tampa šaltiniu, poreikiu „įsimedinti, įsižeminti.“ Pati medžio vertikalė tarsi stuburas, tiesus ir tvirtas, šaknimis giliai į žemę, šakomis į erdvę. Jis suteikia: stiprybės, gausos, plėtros, apibrėžtumo, struktūros“, tačiau tai pat „bejėgiškumas, jautrumas čia galėtų susitalpinti.“ Taigi, dailės terapijos procese Medeinai tiek pats piešimas buvo „prasmingas procesas“, tiek galėjimas apžvelgti piešinį iš visų pusių ir pajusti skirtingą jo emocinį krūvį, tiek galimybė „pasičiupinėti“ įvairias patirtis ir išgyvenimus, kurie turi savo vietą, tašką.

I sesija


XII

Trečiosios dalyvės, Gabijos, patyrimai dailės terapijos procese buvo susiję su jos gyvenimo retrospektyva. Pirmojo piešinio centre tekanti „vaizdinių“ upė nešė įvairias gyvenimo patirtis: vaikystės, santuokų, motinystės, taip pat tokius intensyvius jausmus, kaip baimė, gėda. Pasikartojantys trys objektai įvardinti kaip kriauklė, kurioje perlas, angelo sparnai, jie įvardijami kaip „misija su tuo, su kuo atėjau“, išdidinti jausmai centre ir savastį Gabija mato dešinėje pusėje, kur „geltona spalva yra saulė“, kur „norėjosi išdykauti“. Dvyliktame piešinyje visos dailės terapijos procese išgyventos patirtys, suėjo į vieną centrą, apskritimą, mandalą, kurios viduryje – smilga: „paskutinį kartą ją mačiau, kaip ji krito į ryškią šviesą, leidosi trapiai į gimimą. Atrodo, taip gimsta siela, gimsta smilga.“ Šis smilgos gimimas tarytum naujos savasties dalies gimimas, kuris siejasi su kuklumu, paprastumu, autentiškumu, savitumu. Gabija priima, kad dabar: „gal toj mano brandoj yra tas smilgos etapas.“ Tačiau tai nėra pabaiga, ėjimas į save tikriausiai niekad nėra baigtinis, o naujos savybės tik padeda susitikti su sunkiais išgyvenimais. Ir nors dvylikta sesija buvo paskutinė, tačiau vidinė kelionė, regis, tik prasidėjo: „man atsivėrė sūkurys, kuris ves į olą. Su smilgos savybėmis galiu eiti į olą. Ji mano resursas. Ir pasitikti visas traumas smilgos savybėm.“

I sesija


XII sesija

Šiais trimis atvejais norėta parodyti pradžios ir pabaigos taškus, nuo ko pradėjome ir kuo
baigėme vidinę kelionę dailės terapijoje.

Atlikus ikonografinę ir formaliąją analizę, piešiniai išsiskleidė daug plačiau ir giliau, papildė naujomis prasmėmis dalyvių refleksijas. Paminėsiu keletą įdomesnių ir svarbesnių. Tai olos, įsčių, kokono, žiedo, lizdo, kiaušinio simboliai – jie susisiejo su saugia erdve, kurioje, pasak Austėjos, galima ilsėtis: „tarp kažkokių tai skirtingų etapų ir išbūti, kol esi minkštas, pažeidžiamas ir be kiauto.“ Kitas erdvės aspektas – atvira erdvė – kalnai, paplūdimys, kopos, miškas. Tyrimo dalyvės buvimą šiose erdvėse siejo su erdve, kurioje žmogus gali išsiskleisti, susigrąžinti laisvės pojūtį, ir taip pat: „kur išsiskleidžia galios ir gebėjimai.“ Gyvūno motyvai susiję su žmogaus instinktais, pasirodęs šuo Gabijos piešinyje tampa vedliu: „šuo sako aš tam, kad mes kartu eitume į šešėlį, eikime kartu, į tą tamsią olą. Aš esu tam, kad tave apsaugočiau. Tas šuo kaip koks angelas sargas. Duotas, kad būtų šalia.“ Šuo veda link gilesnės autentikos. O pasirodžiusį drakoną, Austėja sieja su instinktais, perspėjimu, nuojauta prigimties jėga. Ir drakonas atspindi ribų išlaikymo poreikį. Kaip simboliai pasirodė ir paukščiai, iškilo pelėdos vaizdinys, simbolizuojantis aštrią regą, gebėjimą matyti tamsoje bei išminties gelmę. Kitas mistinis paukštis – feniksas, kuris paplitęs kaip nemirtingumo ir prisikėlimo simbolis. Augalo motyvai tai pat susiję su žmogaus „Aš“ vaizdiniu. Ir piešiniuose augalo motyvai išsiskleidžia, kaip sėkla, daigelis, pienės pūkas, smilga, medis. Augalų įvairovėje kiekvienas gali rasti savo atspindį. Ir pagaliau visi simboliai jungiasi žmoguje ir per žmogų. Pėdos, kurios jungia mus su žeme, padeda palaikyti kūną ir subalansuoti jo svorį bei judesius. Rankos simbolis gali turėti daug prasmių, Gabijos atveju, tai sakralaus veiksmo, dvasinės praktikos simbolis. Moters siluetai atspindi moteriškojo archetipo, patirčių ar svajonių aspektus.

Taigi, baigdama savo tyrimo pristatymą noriu pasidžiaugti įvykusiais procesais dailės terapijos proceso metu. Ir, tikiu, kad taikant dailės terapiją su kitomis pagalbos ar savipagalbos priemonėmis, galima prisiliesti prie vidinio šaltinio, kurį vadiname savastimi“ – rašo Ilona.

Pagal Ilonos Laurinavičienės pateiktą medžiagą parengė Daiva Beliūnienė

 

Finansuojama Vilniaus m. savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos 2023 m. priemonės „Psichikos sveikatos stiprinimas skyrybas išgyvenančioms šeimoms ir jose augantiems vaikams“

 

Kaip išgyventi ir atrasti jėgų judėti pirmyn? Laidoje atviri prisipažinimai, patirtys ir tiesiama pagalbos ranka. Živilė ir Rita, išgyvenusios sunkias skyrybas, dalijasi patirtimi ir tiesia pagalbos ranką. Organizacija „Bendrakeleiviai” padeda žmonėmis, esantiems krizės įveikimo kelyje. Tokios pagalbos prireikė ir pačiam laidos vedėjui Ignui Krupavičiui, kuris atvirauja: jei užsidarysi savyje, gali ir išprotėti.

Ved. Ignas Krupavičius

Įrašo nuoroda čia.

Gedulo trukmė po skyrybų

Paprastai Lietuvoje gedului dėl artimo mirties skiriami metai, tad tiek pat laiko turėtų būti skiriama ir skyrybas patyrusiems žmonėms. Taip LRT RADIJUI sako šeimos ir saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ psichologė psichoterapeutė Asta Groblytė. Anot jos, per tuos metus žmonės spėja patirti visas šventes, išmoksta gyventi nebe su sutuoktiniu.