Po vyro niekšybės netveria pykčiu: žiūriu į save iš šalies ir negaliu patikėti

Nuo gerų žmonų vyrai nebėga. Metęs man tai jis išėjo pas kitą.

Tokiais žodžiais savo skyrybų istoriją DELFI pradėjo vilnietė Edita. Aplinkiniams ir net jai pačiai nerimą pradėjo kelti neslopstanti pagieža dėl iširusių santykių.

„Iš savęs to nesitikėjau. Kad galėčiau taip šaukti, keikti žmogų, plūstis. Pati esu kelis kartus pasakiusi draugėms, kad niekas niekam nieko neprivalo. Gyventi kartu – taip pat. Tačiau dabar, kaip aš pati likau ant ledo, oi kaip susikiščiau atgal tuos žodžius. Žiūriu į save iš šalies ir negaliu patikėti – kiek pykčio, nuoskaudų prikaupiau per beveik 10 bendro gyvenimo metų. Protu suvokiu, kad reikia nustoti blaškytis, užgaulioti vyrą jei paskambina ar ateina, ypač girdint vaikams. Tačiau tas neteisybės jausmas taip giliai žeidžia, kad negaliu susivaldyti, o paskui save dėl to graužiu“, – atvira Edita.

Pikčiausia jai, kad vyras išėjo vos gimus antrajam vaikui. Kai ji – absoliučiai priklausoma nuo mažylio, negali nė minutei jo palikti be priežiūros. Net ir vyresnėlio lydėjimas į mokyklą, kai namuose kūdikis, jai – sunkiai išsprendžiama problema.

Neturi jėgų vaidinti, kad viskas gerai

„Mažasis verkia, nes pilvo diegliai, vyresnysis nepakenčiamai elgiasi, nes pasiilgo tėčio, o mama bloga“, – nuoskaudos nepajėgė nuslėpti moteris.

Artimiesiems pasisakyti, kad „šitaip susimovė“, ji neturi jėgų. „Jei dar ir mamą reikės guosti, vaidinant, kad man viskas gerai, aš neištversiu“, – akivaizdu Editai.

Kai iškeikia pas kitą išėjusį vyrą, pasidaro lengviau. Tačiau tas nesenkantis pyktis ir gąsdina. „O jei tokia išdraskyta liksiu? Kokia aš mama būsiu savo vaikams? Kaip tokiai pakrikusiai reikės grįžti į darbus – juk iš šventos dvasios negyvensiu? Išėjęs vyras kilniai paliko mums butą, žinoma, su visa paskola. Tai irgi optimizmo neprideda“, – nusiminusi Edita.

Kita vertus, kaip pati pastebi, tik vaikai ją ir palaiko: „Kad ir kaip baisiai jausčiausi, negaliu leisti sau nesikelti, neruošti pusryčių, nevesti vyresnėlio į mokyklą, nesirūpinti mažiuku. Nors kartais jaučiu, kad viena viso to nepakelsiu. Tada vėl sukyla baisus pyktis, kad jis paliko mane su visu tuo dorotis vieną, o pats sau be rūpesčių laimingai gyvena su geresne, jaunesne, gražesne“.

Kaip slopinamos emocijos dirba savo juodą darbą

Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti“, kurią išleido „Tyto alba“ taip pat daug rašoma apie pyktį. „Atradus tikrąją savo pykčio priežastį turėtų būti lengviau priimti jį kaip legalią ir mūsų labui veikiančią emociją“, – pabrėžia psichologė Dalia Kiesaitė ir paaiškina, kaip konkrečiai tai padaryti.

Pyktį psichologė vadina vienu tų „nepatogių“ jausmų, kurių norisi išvengti. Pirmiausia dėl to, kad neretas buvome mokomi, jog padorūs ir geri žmonės neturėtų pykti ar bent jau rodyti esą supykę.

Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ grupėse psichologei teko girdėti moterų tvirtinimų, kad jos „nepajėgia supykti“ ant jas išdavusių ar net smurtaujančių vyrų.

„Tai kraštutinumas, tačiau kasdienybėje galėtume aptikti daug paprastesnių pavyzdžių, kai esame linkę „nepastebėti“ mūsų atžvilgiu daromų neteisybių ar skriaudų, o pastebėję netrunkame nuvertinti, jog tai esą menkniekiai. Ir vis dėlto patirtis rodo, jog nuslopintos mūsų emocijos niekur nedingsta, o toliau „atlieka savo darbą“, tik slapta, netiesiogiai darydamos įtaką emocinei būsenai, mintims ir pasirinkimams. Taip galime pasakyti ir apie gilias bei dramatiškas skriaudas, ir apie smulkius, besikartojančius nusivylimus, kurie laikui bėgant susikaupia ir tampa ne mažiau geliančia nuoskauda“, – rašo D. Kiesaitė.

Ar pyktis gali būti naudingas?

Kaip ir visos emocijos, pyktis yra būtinas žmogaus išlikimui ir gerovei. Pagrindinė pykčio paskirtis – informuoti apie pažeistas mūsų ribas ir padėti jas atstatyti.

Ribos saugo žmogaus vientisumą – išorinę ir vidinę kūno erdvę, turimą nuosavybę, taip pat jausmus, įsitikinimus, vertybes – kad jo nepažeistų žalingi aplinkos poveikiai. Kaip įsipjovus į pirštą skausmas mums praneša, kad buvo pažeisti kūno audiniai, ir dėl to automatiškai atitraukiame peilį, taip ir pyktis siunčia žinią, jog yra pažeidžiamas mūsų saugumas ar kiti poreikiai, ir skatina mus tam pasipriešinti. Tad nieko keista, kad pykstant akimirksniu sukaupiama ir mobilizuojama didelė energija – kūnas ir psichika pasiruošia kovai (išsiskiria adrenalinas, suaktyvėja širdies veikla, padažnėja kvėpavimas, padidėja raumenų įtampa, pakinta reakcijos greitis, dėmesio bei mąstymo aktyvumas ir pan.).

Pykčio pažadinta energija gali būti ne tik griaunanti ar naikinanti, bet ir sauganti, kurianti, atstatanti, jei tik sugebėsime ją nukreipti tinkama linkme. Fizinis aktyvumas, kūryba, kova prieš blogį siekiant apsaugoti ne tik save, bet ir kitus, įgyvendinant teigiamus asmeninius ar net socialinius pokyčius.

Svarbu atskirti momentinį pyktį nuo destruktyvaus pikto elgesio. Pyktis ir noras keršyti kyla nepriklausomai nuo mūsų pasirinkimo ir valios, tad nesame už šiuos jausmus „morališkai atsakingi“. Tačiau esame atsakingi už savo elgesį su šiais jausmais – ar atsižvelgiame į jų nešamą žinią, ar stengiamės juos „perdirbti“, įveikti, ar nesusimąstydami imamės destruktyvaus keršto, vis puoselėjame ir kurstome savyje (ar kituose) neapykantos bei pagiežos kupinas mintis.

Atpažinti ir „susidraugauti“

Gana dažnai skyrybas išgyvenantys žmonės žinią, jog jų pyktis yra teisėtas ir leistinas, sutinka kaip išlaisvinimą. Nes išties nelengva išgyventi netektį, slopinant su ja susijusius jausmus ar jaučiant dėl jų gėdą bei kaltę... Taigi, dėl ko dažniausiai pykstama skiriantis?

Kad žmogus, žadėjęs būti ištikimas, daug kartų melavo, sulaužė duotą pažadą, nuvylė, sugriovė pasitikėjimą... Žadėjęs keliauti kartu į pasaulio kraštą, nusigręžė, kai labiausiai reikėjo jo palaikymo... Visai nesistengė dėl šeimos ir vaikų... Tylėjo ir nekovojo už tai, ką sakė esant brangiausia... Kad atstūmė ir išdavė, pasirinkdamas kitą... Žmogus, prisiekęs amžinai mylėti, šmeižė, niekino, nuvertino, menkino kitų akivaizdoje... Kad pasinaudojo, apiplėšė, manipuliavo... Žalojo fiziškai ir dvasiškai, prievartavo...

Tiems, kuriuos sunkiomis aplinkybėmis trikdo kylantis pyktis, norime priminti: kad ši emocija padėtų mūsų gerovei, o ne ją žlugdytų, turėtume paisyti keleto svarbių dalykų.

Kaip minėjau, pykstant kūne susikaupia daug energijos, skirtos atkurti mūsų pažeistas ribas. Tad pirmiausia turėtume pasistengti „išgirsti“, ko norėtų mūsų „pykstantis“ kūnas, – galbūt nevaržomai išsirėkti, gal pabėgioti, gal pakumščiuoti pagalvę, pakapoti malkas, padaužyti kilimus, perplaukti ežerą. Įsiklausykime į savo poreikius – mūsų kūnas geriausiai žino, kas mums padėtų tą energijos perteklių išlieti saugiai ir nesužeidžiant savęs ar kitų.

Kartais tam, kad pajėgtume blaiviai mąstyti ir geriau suprastume, kas su mumis vyksta, turėtume pradėti būtent nuo tokios fiziškai aktyvios pykčio „iškrovos“.

Tada turėtume stengtis įsiklausyti, kokią žinią mums siunčia sukilęs pasipiktinimas, ir ją tiksliai įvardyti: koks mūsų poreikis ar lūkestis buvo nepatenkintas? Kokiam tikslui buvo sutrukdyta? Kokią neteisybę patyrėme? Ko brangaus netekome ar galime netekti? Kokiam poreikiui ar tikslui iškilo pavojus?

Atradus tikrąją savo pykčio priežastį turėtų būti lengviau priimti jį kaip legalią ir mūsų labui veikiančią emociją.

Taip pat derėtų atsižvelgti ir paisyti krypties, kurią mums sufleruoja pats pyktis, – reikėtų pasirinkti veiksmą, kuris apsaugotų mūsų pažeistą poreikį ar padėtų jį atkurti.

Kartais, deja, nebeturime galimybės atkurti to, kas buvo sužeista ar prarasta. Šeimos griūtis neretai apima daugybę tokių didesnių ar mažesnių netekčių, kurias turime po truputį „išpykti“, „išliūdėti“, kad galėtume tai pamažu priimti ir atleisti, dovanodami praeičiai tai, ko nebegalime susigrąžinti.

Vis dėlto, atleidimo procesas – ilga ir vingiuota kelionė, jai įveikti reikės ne tik mūsų pastangų, bet ir drąsos susitikti su savo trapumu, taip pat laiko ir kantrybės išlaukti, kai žaizdos pamažu pradės gyti.

Kaip tai padaryti skyrybų krizę išgyvenę vyrai ir moterys bei juos lydėję bendrakeleiviai pasakoja knygoje „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti“.

Kaip vėl išmokti juoktis ir džiaugtis

Knygos sudarytoja Elvyra Kučinskaitė šeimos griūtį vadina viena didžiausių mūsų gyvenimo netekčių. „Tačiau ši knyga ne apie tai, kas griūva, o apie tai, ką ir kaip galima atkurti; ne apie tai, kaip klystama, o apie tai, kaip galima išsilaisvinti iš kaltės ir pasmerkimo; ne apie pyktį ir liūdesį, o apie tai, kaip galima vėl išmokti juoktis ir džiaugtis; ne apie tai, kaip sunku būti atstumtiems ar išduotiems, o apie tai, kaip neprarasti tikėjimo savimi ir kitais; ne apie neatitaisomus praradimus, o apie nebeprarandamus savęs ir pasaulio atradimus“, – DELFI sakė Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ vadovė.

Knygoje „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti“ pateikiami pokalbiai su skyrybas išgyvenusiais žmonėmis, jų patirtys. Įvairius skyrybų aspektus komentuoja psichologai, dvasininkai, šeimos teisės specialistas.

Straipsnio autorė Ieva Urbonaitė-Vainienė

 

2015 10 18

Straipsnis publikuotas www.delfi.lt


 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: