Eiti per skyrybų skausmą

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Artuma“ 2016 m. balandžio mėn. numeryje (4)

Šiuo metu itin nuogąstaujame ir diskutuojame apie karus, neramumus ir įtampas pasaulyje. Bet Gailestingumas, į kurio slėpinį esame kviečiami pasinerti 2016-aisiais Viešpaties metais, visų pirma karų ir neramumų ieško konkrečiose kenčiančiose širdyse. Daugybė tokių širdžių laukia Bažnyčios, visuomenės ir kiekvieno iš mūsų dėmesio jau ilgus dešimtmečius – tai žmonės, kurių šeimos valia ar nevalia patyrė skyrybų nešamą griūtį. Įsiklausydama į popiežiaus Pranciškaus kvietimą atsigręžti į skyrybų netektį išgyvenančius brolius bei seseris, ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje kreipia savo žvilgsnį į tuos, kurie į Viešpaties stalą žvelgė (ir tebežvelgia) su kaltu ilgesiu ir atstūmimo gėla.

Pradedame Elvyros KUČINSKAITĖS, daug metų teikiančios pagalbą skyrybų krizėje atsidūrusiems žmonėms, rašinių ciklą tiems, kam toji širdgėla rūpi. Kenčiantiems. Norintiems išgirsti ir suprasti kito kančią. Pasitikintiems Dievo gailestingumu. Norintiems būti jo tarpininkais ir liudytojais.

Tie, kam teko išgyventi skyrybas, veikiausiai pritars minčiai, jog šis įvykis pagrįstai lygintinas su pačiais sunkiausiais patyrimais: karu, žemės drebėjimais, epidemijomis, artimųjų netektimis... Tik šios stichijos siaučia mažuose ir dažnai labai trapiuose mūsų širdžių pasauliuose. Gerai žinau, kad yra ir kitaip tvirtinančių žmonių, ir galbūt jie sako tiesą, bet yra tekę patirti, kad būtent tie, kurie nuo savęs ir kitų ilgai slepia tikruosius išgyvenimus, kenčia nė kiek ne mažiau, o dažnai – net ir labiau, sirgdami „lėtiniu skyrybų skausmu“.

Šiai temai išskleisti telkiuosi uragano, kuris sugriauna namus, dažnai netgi išplauna jų pamatus, su šaknimis išrauna sodus, įvaizdį. Sugretinus šiuodvi „stichijas“, kai kurie dalykai, kuriuos ištikti nelaimės (ir tai visiškai nekeista) pamirštame, taps akivaizdūs.

Susitikite su tiesa, kai būsite tam pasirengę

Visų pirma – po žemės drebėjimo niekas negali likti tose pačiose vietose. O neretai mes bandome, net labai stengiamės gyventi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. „Taip neturi būti!“ – sakome. Neturi. Bet būna. Cunamiai sunaikina miestus, karai išžudo mylimuosius, mylimieji mus išduoda ir palieka. Visa tai sunaikina mūsų galias gyventi. Taip būna. Natūralu, jog šoko ištikti kažkurį laiką galime tarsi nejausti nei skausmo, nei pykčio, nei kitų sunkius įvykius lydinčių jausmų. Tačiau nereikėtų sąmoningai vengti „atsibusti“ – tokie „sapnai“ labai apsunkina mūsų vidinio gijimo kelionę, nes ne tik trukdo palikti skausmą, bet dargi pririša jį prie mūsų. Atidėdami susitikimą su tiesa, vengdami sau ir kitiems pripažinti, kad jau seniai nebėra taip, kaip norėtume, pasitarnaujame daugybei naujų progų mus aitrinti ir žeisti. Pavyzdžiui, tariamai saugodami savo artimuosius nuo skausmo, kai kas metų metus slepia skyrybų faktą, taip atimdami iš jų ir savęs progą guosti ir būti paguosti. Gyvenimas meluojant ar nuslepiant tiesą ne tik aitrina žaizdą, bet ir verčia jaustis kaltiems, nesąžiningiems, sutrikusiems, vis labiau įsuka į „tikro“ ir „netikro“ gyvenimo girnas, kasdienybės miltus malančias itin skaudžiai... Tiesa, kad ir skaudi, visada apvalo – mus ir tuos, kuriuos saugome...

Arba – pasitelkdami artimuosius, tolimuosius, visas komunikacijos priemones persekiojame buvusį savo sutuoktinį, nepaisydami, kad jis mus tyčia žemina, tikėdamiesi, kad orumo netekusi mūsų meilė privers jį sugrįžti... Išsitieskite. Pakelkite galvą. Ir tik tada kalbėkite. Esate verti daugiau. Antraip vėliau veikiausiai sunkiai atleisite sau už tai, kad buvote sau tokie negailestingi ir leidotės būti šitaip paniekinti.

Gelbėkite tai, kas dar gelbėtina

Kas gi pirmiausia daroma po žemės drebėjimo? Ogi gelbstima tai, kas dar gelbėtina. Visų pirma, žinoma, mūsų vaikai. Jų protai ir širdys, jausmai ir valia gyventi, nepalūžti, gebėjimas neprarasti pasitikėjimo savimi, suaugusiaisiais, visu pasauliu... Skyrybų cunamis mūsų vaikams, už kuriuos abi besiskiriančios pusės ir toliau lieka atsakingos, turėtų nešti kaip įmanoma mažesnius nuostolius.

Antra, mūsų fizinė, dvasinė, psichinė, socialinė sveikata. Neretai atrodo, kad didelio skausmo ištiktas žmogus, užuot sau padėjęs, būna rimtai pasišovęs save pribaigti – toks negailestingas, nekantrus ir neteisingas jis būna sau. Vargu ar moralai čia padėtų, bet tiesa vis dėlto tokia: kad ir kas būtų, liekame atsakingi už savo pačių sveikatą ir gyvybę. Atsakingi kam? Vaikams. Kitiems mums brangiems žmonėms. Sau patiems. Kūrėjui, į mus sudėjusiam visa, ką turime gražiausio. Tai neturi būti sugriauta. Tiesiog patikėkite tuo dabar. Atėjus laikui jūs padėkosite sau už šį tikėjimą.

Ieškokite pagalbos. Rūpinkitės savo sveikata, miegu, poilsiu, įstenkite susikurti nors šiek tiek džiaugsmo akimirkų. Nesileiskite apgaunami širdgėlos: galimybė džiaugtis visada yra, tik jūs į ją nebeturite jėgų atsigręžti. Nepamirškite šio paradokso: jėgos rasis, kai tik apsispręsite stotis džiaugsmo pusėn.

Na, ir turbūt sunkiausiai gelbėtinas yra pagarbos ne tik sau, bet ir buvusiam sutuoktiniui „būtinojo minimumo“ išsaugojimas. Kas yra ir kam reikalingas tas „minimumas“? Mažų mažiausiai tam, kad galėtume toliau gyventi kvėpuodami neužnuodytu oru ir kad savo vaikams paliktume kuo daugiau galimybių visa širdimi atsiliepti į vieną iš Dievo kvietimų „gerbk savo tėvą ir motiną“. Mūsų vaikams šios pagarbos tikrai dar prireiks, o jos jie labai sunkiai išmoktų, neturėdami bent mažiausio sektino pavyzdžio. Jums nebūtina mylėti savo „skriaudėjo“, nereikia ir teisinti jo piktų ar neteisingų poelgių, neigti jums padarytų skriaudų... Pradžioje pakaks tik tiek, kad susilaikysite nuo piktų, teisiančių ir kaltinančių žodžių savo vaikų akivaizdoje. Liekite sunkius savo jausmus toliau nuo pažeidžiamų širdelių, kurios nuo pradėjimo momento tvinksi ir jūsų buvusio sutuoktinio valia bei ritmu.

Leiskite sau gedėti

Po didelių netekčių neišvengiamai ateina metas gedėti. Tai laikas, kurį visi žmonės pagarbiai atiduoda liūdesiui, kai apraudama tai, kas apraudotina, išgedima, kas gedėtina, paleidžiama tai, kas prarandama. Čia veikiausiai derėtų priminti, jog skyrybų širdgėlą, kitaip, nei sutuoktinio netektį šiam mirus, dažnai lydi neapykanta ir neviltis, maištas prieš visą pasaulį ir jo Kūrėją. Vargu ar reiktų save už tai barti ir teisti. Kai šie jausmai nuslopinami, jie tik gamina mūsų gelmėse „atominę liūdesio bombą“, galinčią sprogti sunkiai numatomu metu, būdu ir jėga. Jausmai duodami tam, kad juos išgyventume, – pažįstami ir pripažįstami jausmai tampa mūsų sanitarais ir gydytojais. Išgyventi „negražius jausmus“ ne tik galima, bet ir būtina – juk jie yra! Svarbu į juos nesiremti priimant sprendimus, nuo kurių priklausys mūsų gyvenimo pasirinkimai ir tolesnės nuostatos. Atpažinti–pripažinti–išpažinti–paleistiatleisti – tebus pažintas šis nebūtinai trumpas, bet veiksmingas apsivalymo ir išsilaisvinimo kelias, kuriuo keliaus sužeisti jūsų jausmai. Nesileiskite į šią nelengvą trasą vieni. Apsidairykite – tikrai rasite jus palaikančių bendrakeleivių.

Valykite griuvėsius, statykite naujus namus

Gedului pasibaigus, o ir gedint, pamažu imami valyti griuvėsiai. Vieniems šis darbas einasi šiek tiek lengviau, kitus kartais ištinka nelengvi atkritimai, ir tai suprantama – juk buvote ištikti uragano. Jau niekada nebebūsite tokie, kokie buvote iki jo, ir jūsų liūdnajai atminčiai teks surasti deramą vietą. Tikėjimas savimi, kitais, gyvenimu ir Dievu šiame etape tampa nepaprastai svarbūs – tie, kurie išdrįsta darkart patikėti iš naujo, šią atkarpą įveikia nelygintinai lengviau.

Ir tada ateis metas ruošti vietą naujiems namams. Jums tai atrodo keista? Manote, kad gyvenimas pralaimėtas? Nesvarbu. Vis viena statykite. Net jei jums atrodys, kad visai nepajėgiate, – statykite. Net jei nebematysite jokios prasmės – statykite. Pats statymas pamažu vėl padarys jus kuriančiu, gyvenimą teigiančiu ir juo tikinčiu žmogumi. Jei liksite gyventi griuvėsiuose, tapsite benamiu. Jei naujus namus mėginsite statyti ant senųjų išlaužų, tai, kas bus pastatyta, greitai vėl gali tapti griuvėsiais. Jei išvalytoje vietoje pasistatysite pašiūrę, gyvensite pašiūrėje. Jei sukursite rūmą, gyvensite rūmuose.

Akivaizdu, jog šioje gelbėjimo, gedėjimo ir atstatymo kelionėje kažkurį iš etapų vargu ar derėtų atidėti, kaip ir kažką skubinti vargu ar būtų įmanoma. Skyrybų dramoje kiekvienas turime savo laikrodį, matuojantį mūsų skausmo laiką, taigi turime būti atidūs ir jautrūs jo dūžiams. Neišsigąskite, jei pajusite, jog nuėję gerą kelio gabalą, regis, vėl atsidūrėte jo pradžioje. Arba jei kelionė atrodys chaotiška, netekusi krypties, ką jau kalbėti apie kažkokius etapus... Net jei taip ir būtų, žingsniai, kurie jau bus jūsų žengti iki tol, gydys ir kels.

Ir dar apie liūdnąją atmintį. Kaip jau sakiau, ji visada liks mūsų sieloje ir kūne. Tačiau kiek jai naujuose savo namuose duosime vietos? Ar skirsime jai „liūdesio kambarį“, kurį kartais lankysime, kuriame kartais verks mūsų širdis, bet pagedėjusi švelniai užvers jo duris ir eis toliau kurti, gyventi? Ar leisime šiai atminčiai užkeroti, užgožti mūsų namus? Ar ji virs mums prakeiksmu, ar pamažu taps išminties diadema? Rinktis teks kasdien.

Teksto autorė Elvyra Kučinskaitė

 

2016 05 13

Straipsnis publikuotas www.bernardinai.lt (ir žurnale "Artuma", 2016 m. Nr. 4)

 

Titulinis

Informacija

 

 

KNYGYNUOSE: