Skirta įvairaus amžiaus vyrams ir moterims, patyrusiems skyrybas ir išgyvenantiems santuokos griūties sukeltą krizę ar tebejaučiantiems psichologinius, emocinius ir socialinius skyrybų padarinius.
Programą parengė „Bendrakeleivių” įkūrėjai: psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė, ilgametė grupių palydėtoja ir knygos „Įskaudinta meilė. Skyrybos: išgyventi ir kilti” sudarytoja Elvyra Kučinskaitė, kunigas Antanas Saulaitis SJ.
Kiekvieno susitikimo metu gvildenama vis kita grupei aktuali su skyrybomis susijusi tema. Didžiausias dėmesys skiriamas dalyvių pasisakymams – kiekvienas turi galimybę dalintis savo patirtimi ir sulaukti profesionalios specialistų pagalbos. Taip pat pagal poreikius siūlomos asmeninės psichologų konsultacijos bei dvasinis palydėjimas.
Grupės vadovai garantuoja konfidencialumą, jo laikytis už grupės ribų yra skatinami ir lankantieji grupes.
„Nereikia smerkti ar bausti, priekaištauti ar nubraukti, o kaip tik atleisti ir gydyti – nuo dabar, nuo to, koks žmogus ar žmonės yra: pradėdamas nuo šiandien ir dabar bendrauti su žmogumi, kurio kuprinė (arba širdis) pilna akmenų, Dievas nesiknisinėja po praeitį, o žiūri pirmyn – kaip gelbėti kiekvieną ir visus.“
Tėvas Antanas Saulaitis SJ
INFORMACIJA IR REGISTRACIJA
Grupės pradžia: 2020 m. rugsėjo 14 d.
Programos trukmė: 15 kassavaitinių užsiėmimų.
Savaitės diena: pirmadienis.
Laikas: 18:15.
Užsiėmimo trukmė: 2 val.
Adresas: ŠASC „Bendrakeleiviai”, Didžioji g. 34, Vilnius.
Grupės vadovai: sielovadininkė Daiva Beliūnienė, asistuoja jungistinės krypties psichoterapiją studijuojanti Radvilė Šumilė, pagal poreikį – kunigas.
Dalyvio įnašas: 195 Eur. Kviečiame susipažinti su centro programų apmokėjimo tvarka.
Veikla iš dalies finansuojama Socialinių pasalugų priežiūros departamento 03.03 programos „Socialinių paslaugų ir integracijos plėtra“ priemonės „Įgyvendinti priemones šeimos ir vaiko gerovei“ priemonės „Finansuoti nevyriausybinių organizacijų, dirbančių šeimos gerovės srityje, veiklos projektus“.
ATSILIEPIMAI
Jūs esate gyvenimų gelbėtojai!!!
Apie „Bendrakeleivius” niekada nebuvau nieko girdėjusi, nes mano artimoje aplinkoje problemas visi sprendžia patys, užsidarę savyje, baimindamiesi, kad, neduok Dieve, kas nors apie tai sužinos – juk mes turime būti stiprūs ir nepalaužiami. Bet būti stipriai man nepavyko: kuo daugiau stengiausi išoriškai atrodyti stipri, tuo labiau nykau ir silpau viduje, jutau, kad gyvastis iš manęs išeina. Išsigandau… Pradėjau ieškoti pagalbos, internete radau informaciją apie „Bendrakeleivius”, bet buvo nedrąsu savo skausmu dalintis su svetimais žmonėmis; ilgai dvejojau eiti, ar ne, bet per per LRT radiją išgirdau kalbant Agnę apie „Bendrakeleivius”. Šis balsas buvo padrąsinantis ir lemtingas.
Tai buvo skausminga, bet gydanti patirtis, tiesianti naują kelią į Gyvenimą. Ačiū grupės vedliams: tėveliui Antanui, Živilei, Astai. Tai žmonės, kurie pačiu savo buvimu neša įtikinamą Viltį! Užsiėmimai baigiasi, bet jų dėka juntame, kaip kažkur giliai mumyse bunda nauja gyvybė.
Dėka jūsų mes atrandame save iš naujo!!! Ir ačiū Dievui, kad šitą skausmo kelią ėjau kartu su jumis…
Ilgo jums gyvavimo!
An.
Išėjimo iš skyrybų grupė buvo man labai svarbi sunkiu metu. Laukdavau kiekvieno pirmadienio. Suprasti, kad esi ne vienas tokioj padėty, kad ir kiti „normalūs“ žmonės patiria labai sunkių išgyvenimų, daro klaidų, apie tai atvirai kalbėtis, būti priimtam, išklausytam, jausti nuoširdų vadovų ir dalyvių dėmesį, ne tik verkti, liūdėti, pykti, bet dažnai ir iš visos širdies kartu pasijuokti – viskas man buvo didelė parama. Su kai kuriais dalyviais draugystė tęsiasi, dalyvauju kitose „Bendrakeleivių” programose. Jaučiu, kad tik atsiverdama ir dalindamasi su kitais, pamažu mokausi nebijoti jausmų, priimti realybę, pažinti save, kitus – tai iš tiesų praturtina ir augina. Dabar galvoju – į malonų gyvenimą šios patirties tikrai nebemainyčiau. Bendrakeleiviai, ačiū, kad esate.
Irma
Mano atsiliepimai apie grupę patys geriausi. Ką gavau:
1) sutikau likimo draugų, sužinojau, kad ir kitiems kyla tokie patys jausmai, mintys, visi mes padarome nesąmonių, sužinojau, ko, būdama šioje situacijoje, galiu tikėtis ateityje;
2) patyriau atvirą grupės dalyvių bendravimą;
3) gavau besąlygišką palaikymą ir priėmimą;
4) kartu sukūrėme bendruomenę, kuri išliko ir grupei pasibaigus (vis dar vienas kitą remiam, guodžiam, linksminam, kai būna sunku ar lengva).
Labai gerai, kad lankiau grupę. Visiems, tai išgyvenantiems ar išgyvenusiems, rekomenduoju. Niekas kitas taip gerai nesupras tavęs, kaip tą patį patyrę žmonės.
Rita
„Bendrakeleivių” renkamą mišrią grupę pradėjau lankyti, kai dar nebuvau išsiskyręs. Skyrybų metu gyvenimo kokybė labai keičiasi. Ką tik buvo šeima, nusistovėję ryšiai tarp šeimos narių ir aplinkinių, ir staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Imi neatpažinti pats savęs, nuolat klausinėji, kas atsitiko, kodėl tai atsitiko man. Imi sielotis, jausti kaltę, kad nesugebėjai įveikti krizės, išlaikyti šeimos, apsaugoti nuo skausmo vaikų… Apninka nevisavertiškumo jausmas. Įkrito į širdį grupėje ištarti žodžiai, kurių niekada neužmirštu: „Nežiūrėk į tai, kas griūva. Matyk, kas lieka. Jei manai, kad neliko nieko, gedėk, o laikui atėjus, pradėk valyti griuvėsius. Nes po jais auga žolė, kuriai reikia šviesos…”
Jei trumpai, galiu pasakyti viena: man darbas grupėje padėjo. Gyju. Negyja tie, kurie netiki, jog po griuvėsiais auga žolė.
Remigijus
Po skyrybų aš labai aiškiai pajutau, tarsi nebeturėčiau savęs ar būčiau tiesiog save „pametusi”. Būtent tada, kai tai suvokiau, atsirado viltis, kuri ėmė vesti tikrąja kryptimi. Dievas davė man tai, ko tokioje situacijoje labiausiai reikėjo – atvirumą Jam ir tikėjimą, kad Jis tikrai išves iš aklavietės, tik reikia atsiliepti ir eiti. Džiaugsmas ir gyvybė augo, plėtėsi, iš akimirkų virto minutėmis, valandomis ir dienomis, savaitėmis… Pamažu tai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Šis kelias netikėtai ir neplanuotai išvedė mane iš tamsos ir atstatė.
Daiva
„Bendrakeleivių” kvietimą atvykti į skyrybas išgyvenančių vyrų grupę perskaičiau, prisipažinsiu, su šiokia tokia ironija. Maniau, kad tik silpni ir nevisavertiškumo kompleksą turintys vyrai galėtų guostis vienas kitam, dargi klausant kokiai nors jaunai psichologei ir kunigui, kuris, aišku, apskritai nieko neišmano apie šeimą. Bet kažkodėl nuėjau ir jau nuo pirmojo susitikimo visas mano priešiškumas išnyko. Pamačiau normalius, darbingo amžiaus vyrus, kurie dalijosi savo išgyvenimais, nebijodami, kad bus nesuprasti ar pasirodys silpni, nesibaimindami, kad iš jų bus pasišaipyta. Klausydamasis kitų vyrų supratau, kad mano skausmas nėra išskirtinis ir nesu vienintelis, kuriam nepasisekė. Svarbiausia, kad po susitikimų pagal „Bendrakeleivių” programą pasijutau vėl galįs gyventi ir teigiamai mąstyti. Dabar vėl turiu gyvenimo kryptį ir daug mielų žmonių.
Algimantas
Per pirmąjį grupės susitikimą atrodė, kad man jos veikiausiai nereikia. Kaip paaiškėjo vėliau, pirmoji reakcija daugeliui būna tokia. Kokie mes egocentriški… Greičiausiai tai tam tikra gynybinė reakcija. Išklausius kitų moterų sunkumų atrodė, kad didelės dalies problemų aš neturiu, todėl man neverta gaišti laiko kalbantis apie tai, kas pačiai nėra aktualu. Vis dėlto suėmiau save į rankas, nes žinojau, kad pagalba man iš principo reikalinga, ir nutariau pasikliauti pažįstamų rekomendacijomis bei tikėtis gerų dalykų. Žinoma, pačiai kalbėti pasiūlyta tema, analizuoti save tam tikru būdu buvo neabejotinai naudinga – sielovadininkė, psichologė, kunigas savo klausimais ar apmąstymais taip pakreipdavo mano mintį, kaip viena savo apmąstymuose jos nebūčiau pasukusi. Kartais iškildavo neatsakomi klausimai, bet labai greitai sutikau su nuostatai, kad svarbiausia išsikelti klausimą, o atsakymas subręsta anksčiau ar vėliau (kai kurie jų dar neatėjo, o gal ir visai neateis – grupė išmokė to nebijoti). Tačiau kas vykdavo tuo metu, kai pati nekalbėjau, aktyviai savę neanalizavau, kai grupės užsiėmimą vedančiųjų dėmesys būdavo nukreiptas į kitas? Pradžioje atrodė, kad tai yra neproduktyvus laikas. Paskui supratau, kad suvokti save kitų kontekste ir patirti bendrystę yra didžiulė dovana. Net primityvus palyginimas kartais gali būti naudingas. Būdavo, išklausiusi kitą moterį pagalvodavau – na, vis dėlto man nėra taip blogai, būna ir blogiau, ačiū Tau, Dieve, kad turiu tokią ir tokią dovaną, ačiū, kad nedavei man tokių ir tokių išbandymų…. Kartais kitai bekalbant atpažindavau savyje problemą, kurios anksčiau nemačiau – tarsi veidrodžio principu (juk yra dalykų, kurių net savo išorėje be atspindžio negali pamatyti). Kartais liedavau ašaras galvodama, kad aš vienintelė negaliu susidoroti su kokia nors problema, ir čia pat sulaukdavau patvirtinimo, kad panašioje situacijoje kitos moterys jaučia tą patį. Stebėtina, bet kartais to gali visiškai pakakti, kad nustotum save smerkti… Be to, supratau, kad komentuodama kito pasisakymą, aš įstvirtindavau savo atsakymą savyje – nuo to momento kažkokia nuostata, kuri iki tol būdavo man tarsi savaime suprantama, bet dėl to ir neapibrėžta, tapdavo apčiuopiama atrama, pagrindu, kuriuo tvirtai rėmiausi. O ką jau kalbėti apie tai, kaip sušildo kito rūpestis, dėmesys… Ką reiškia kitą dieną sulaukti laiškelio ir suprasti, kad tavo iškeltas klausimas ar skaudulys kažkam tikrai rūpėjo, kad kažkas surado laiko, kad pamėgintų dar šiek tiek pagelbėti… Gauti tuos skaitinius, atliepiančius visų mūsų širdžių šauksmus, atspausdintus gražiausiai kaip tik įmanoma… Jausti ryšį, peržiangiantį grupės erdvės ir laiko ribas… Dėkoju ir dėkosiu Dievui už tokius momentus. Absoliučiai kiekvienas užsiėmimas, kiekviena tema pasėjo po grūdą, kažką pakreipė nauja linkme, kažkokie ištarti žodžiai liko išgraviruoti širdy. Kaskart buvo galima jausti, kokia didžiulė grupės vadovų patirtis dirbant su skyrybas išgyvenančiais žmonėmis, ir kaip ieškoma asmeniško priėjimo prie kiekvieno iš mūsų. Man atrodo, supratau, kuo sielovada skiriasi nuo psichologijos – čia kur kas daugiau santykio, kur kas daugiau meilės. Nes kur du ar trys susirinkę Dievo vardu, ten yra ir Jis.
Renata
