Beveik visa bažnytinė veikla remiasi savanoryste. O savanorystė gimsta iš gilaus tikėjimo: kaip Evangelija liudija „jūsų tikėjimas be gerų darbų yra miręs“. Žvelgiant į užsienio šalių patirtį matyti, kad ten savanorystė turi gilesnes tradicijas ir yra neatsiejama visuomenės gyvenimo veikla. Į Lietuvą – nors tautiečiai šiuo atžvilgiu ir kuklesni, taip pat ateina suvokimas, kad ne vien maldos ir aukos Bažnyčią augina. Ją augina ir sąmoningas tikėjimas: toks, kuris skatina dovanoti savo laiką bendruomenės gerovei. Ir nors čia nepaprastai svarbu meilė artimui, geraširdiškumas, empatija, palaipsniui išryškėja ir dar viena būtinybė – tikėjimo žinių poreikis. Ypač tiems, kurių savanoriška veikla susijusi su tikėjimo žinių gilinimu. Suprantama, kuo daugiau bus sąmoningų tikinčiųjų, tuo stipresnę, sąmoningesnę ir gyvesnę Bažnyčios bendruomenę turėsime.
Galimybė remtis tuo, kas amžina
„Eikite ir jūs į mano vynuogyną“ (Mt 20, 3–4) – šis Jėzaus kreipimasis skirtas ne tik vyskupams, kunigams, vienuoliams, bet ir visiems pasauliečiams. Dievas kviečia kiekvieną asmeniškai prisijungti prie Bažnyčios misijos vykdymo. Ir kuo toliau, tuo šis kvietimas tampa aktualesnis. Ir ne tik dėl to, kad Europoje ryškėja tendencija vis daugiau bažnytinių įgaliojimų perleisti pasauliečiams, o šiuolaikinėje Vakarų kultūroje stokojama pasišventusiųjų ganytojiškai tarnystei. Jei dar pridėsime faktą, kad studijuojančių kunigystę seminarijose mažėja, galime daryti prielaidą, jog labiausiai savanorių reikia pačiai Bažnyčiai. Visgi jei žmogus giliai tiki, anksčiau ar vėliau kyla poreikis prisidėti prie bažnytinės bendruomenės veiklos. Tad savanorystę galima traktuoti kaip savaiminę giliai tikinčio žmogaus žinių apie savo tikėjimą gilinimosi tąsa. Sekuliariame mokslinės pažangos, galimybių pasiūlos ir nuolat deklaruojamos nevaržomos laisvės pasaulyje tikintis žmogus jaučia dar didesnę būtinybę nei bet kada anksčiau remtis kažkuo amžinu, neperkeičiamu, nenuperkamu pinigais. Savanorystė kaip tik ir suteikia tai, kas tikra ir nekintama – daugiau žmogiškumo, gyvo savo tikėjimo patyrimo ir, be abejo, paties Dievo pažinimo. Kai nebeaktualu siekti įvertinimo ar materialaus atlygio, galime pilnai realizuoti ir įprasminti savo žmogiškumą. O jei savanoris nuoširdžiai vykdo prisiimtą pareigą, jis tuo pačiu efektyviai liudija Bažnyčios gyvenimą ir tampa geru pavyzdžiu kitiems.
Tikėjimo be turinio prasmės nėra
Veiklos, kurioms įsipareigoja Bažnyčios savanoriai, dažniausiai yra susijusios su pagalba kitiems žmonėms: parama vargingai gyvenantiems, senyvo amžiaus žmonėms, ligoniams; maldos ar įvairaus pobūdžio sielovadinių grupelių palydėjimas; užimtumo vaikams ir jaunimui organizavimas; tolesnis tikinčiųjų ugdymas ir kt. Vykdydamas savo misiją, savanoris neretai tampa itin jautrių situacijų liudininku, kai jam tenka pabūti skausmo, ligos, negalios, skurdo ar apleistumo epicentre. Tad kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti Bažnyčios bendruomenei tarnaujantis žmogus? Pasišventimu, atsidavimu, drąsa, vidine stiprybe? Taip, visos išvardintos charakteristikos tinka, tačiau, tiek dvasininkų, tiek savanoriškos veiklos organizatorių nuomone dar svarbiau stengtis pažinti save ir Dievą. Klaidinga Dievo pažinimo darbą palikti vien teologams ir dvasininkams, mes kiekvienas turime Jį pažinti asmeniškai ir šis procesas neturi pabaigos. Vien tikėti neužtenka, nes tikėjimo be turinio prasmės nėra, o turinys lemia, kaip tikėjimu gyvename. Anot Šventojo Rašto, Jėzus pats mokinių klausė: „O kuo jūs mane laikote?“ (žr. Mt 16:15). Tai – klausimas, į kurį svarbu atsakyti sau asmeniškai (O kuo aš Tave laikau?), bet jis atsakomas ne pavieniui. Dievas taip sutvarkė, kad atsakymas ateina bendruomenėje ir per bendruomenę. Veikla Bažnyčioje stiprina ryšį su Kristumi ir ugdo asmeninį ryšį su Juo.
Teorines žinias svarbu derinti su gyvu tikėjimu
Kalbant paprasčiau, tam, kad galėčiau padėti kitam, užjausti, turiu suprasti pats save, nuolat atnaujindamas savo santykį su Dievu. Sakramentinio gyvenimo praktikavimas, rekolekcijos, savišvieta, minčių higiena – tai aktualumo bažnytiniame gyvenime niekada neprarasiantys santykio su Dievu ir pačiu savimi ugdymo keliai.
Savanoriškų veiklų organizatoriai ypač akcentuoja tarnaujančiųjų Bažnyčiai savišvietos svarbą. Jau buvo užsiminta, kad savanoris gali tapti pavyzdžiu kitiems, ir ne tik dėl to, kad daro gerą darbą ir inspiruoja aplinkinius. Jis savo pavyzdžiu tartum suteikia tikėjimo kryptį, savotiškai formuoja ir „užduoda toną“ žmonėms, kuriems padeda. Tad žinios reikalingos labiau tam, kad pats augtum dvasiškai, o ne kad gebėtum pažodžiui jas perteikti kitam. Gilesnis išmanymas suteikia didesnės kompetencijos ir teigiamą naratyvą palydėjimui. Ne mažiau svarbu išlaikyti pusiausvyrą – tikėjimas neturėtų būti „bukas“, bet ir ne vien žiniomis grįstas. Gilesnis teologijos išmanymas neturėtų užgožti gyvo santykio su žmogumi.
Savanoriškos veiklos organizatoriai pastebi, kad šabloniškų frazių ar ištraukų iš Šventojo Rašto citavimas nebūtinai paliečia širdį. Priešingai, kartais gali tapti puikybės apraiška – noru save sureikšminti ir išskirti iš kitų. Šis pavyzdys kaip tik iliustruoja savanorio asmeninio išsigryninimo, savęs pažinimo būtinybę.
Teorines žinias svarbu derinti su gyvu tikėjimu, gyva Bažnyčia. Vadinasi, savo brandą, patirtį, išmintį, žinojimą turėtume įvilkti į tokią formą, kuri būtų palanki jautriam santykiui su kitu žmogumi kurti.
Akivaizdus krikščioniškos formacijos stygius
Kaip matyti, teologinis ir dvasinis pasirengimas tarnystei – reiškinys, kurį galima analizuoti įvairiais aspektais. Įdomią analizę ir išvadas apie tai pasidarė Šeimos ir asmens saviugdos centro (ŠASC) „Bendrakeleiviai“ komanda. Centras jau daug metų teikia specializuotą kompleksinę pagalbą skyrybas išgyvenantiems žmonėms, užsiima šeimos krizių prevencija, asmens saviugda. Be profesionalių psichologų, patyrusių dvasininkų, centre darbuojasi sielovadininkai. Darbas pasauliečių sielovadoje – viena iš aktualiausių ir efektyviausių savanorystės formų, kuriai reikia itin atidaus ir kruopštaus pasiruošimo.
Elvyra Kučinskaitė – viena iš „Bendrakeleivių“ įkūrėjų pasakoja, kad centre keturis metus buvo organizuojami ir vedami Patirties perdavimo seminarai Lietuvos parapijų bei krikščioniškų organizacijų savanoriams, pageidaujantiems lydėti įvairaus pobūdžio sielovadines grupes. „Perteikdami svarbiausias žinias ir praktinius įgūdžius netrukome pastebėti, kad šito toli gražu nepakanka – nors žmonės susirinkdavo tikrai pasišventę ir atsidavę, krikščioniškosios formacijos stygius buvo akivaizdus, – sako E. Kučinskaitė, – jie neretai rėmėsi klaidinančiomis, neatitinkančiomis Vatikano II Susirinkimo dvasios žiniomis.“ Tuomet, pasak E. Kučinskaitės, gimė idėja parengti programą, kuri patenkintų augantį sisteminių tikėjimo pagrindų poreikį. Seserims eucharistietėms, kurios plačiai darbuojasi sielovados srityje, ši mintis taip pat atrodė aktuali. Taigi, sujungus pajėgas buvo kreiptasi į tuometinį Kauno arkivyskupą Lionginą Virbalą, VDU Katalikų teologijos Fakultetą, ir, gavus pritarimą bei sutikimą idėja virto kūnu: ŠASC „Bendrakeleiviai“ drauge su Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija ir VDU Katalikų teologijos fakultetu pradėjo vykdyti programą „Krikščioniškojo tikėjimo ir sielovadinės praktikos pagrindai“.
Žinias reikia nuolat atnaujinti
Tai – trijų vasaros sesijų (2019-2021 m.) ir keleto savaitgalinių seminarų programa. Jos lektoriai – žinomiausi Lietuvos (VDU) ir užsienio (Boston College) universitetų teologai, biblistai, ekleziologai, moralinės teologijos, bioetikos, kristologijos specialistai, kai kurie jų – žinomi visame pasaulyje. Programos dalyviai po kiekvieno kurso gaus Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto neformalaus įvertinimo sertifikatus. Pageidaujantys ateityje kursus formalizuoti, turės tokią galimybę.
Baigusieji programą galės atsakingai tarnauti Bažnyčios bendruomenėse arba krikščioniškose organizacijose, vesti įvairaus pobūdžio savipagalbos ir savipažinos, maldos ir kt. grupes. Įgytos žinios, be jokios abejonės, pasitarnaus ne tik tarnystėje, bet ir asmeniniame, šeimos gyvenime.
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai priklausanti s. Judita Skankūnaitė, SJE sako: „Žmonės kreipiasi į sielovadininką kaip į dvasinį specialistą. Todėl bendro išsilavinimo jam neužtenka, reikia išmanyti savo sritį ir turėti pakankamai pastoracinės konsultacijos, pagrindinių teologijos ir kitų žinių, kad galėtume padėti žmonėms“. Ji teigia savo veikloje dažnai susidurianti ne tik su krikščioniškųjų žinių stygiumi, bet ir pagrindinių principinių tikėjimo dalykų neišmanymu. „Žinių stygius ypač jaučiamas mano kartoje, kai nebuvo prieinamos jokios religinės ar teologinės studijos, – sako sesuo Judita, SJE – nors religinio švietimo ir teologinių žinių trūkumas turbūt yra nuolat jaučiamas, nes kaip ir visas kitas, taip ir religines žinias ir teologinį žodyną reikia nuolat atnaujinti.
Mūsų pasaulėjauta priklauso nuo to, ką manome apie Kristų
Jėzuitų universiteto „Boston College“ sistematinės teologijos doktorantė bei dėstytoja Ligita
Ryliškytė, SJE vedė programos seminarą apie kristologiją. Paklausta, kuo jos analizuojama tematika konkrečiai gali būti naudinga savanoriui ir apskritai tikinčiam žmogui, atsakė: „Nuo to, ką manome apie Kristų, apie tai, ką jis nuveikė dėl mūsų, ir kaip mes tame Jo darbe dalyvaujame, priklauso mūsų pasaulėjauta, mūsų savęs suvokimas, esminiai pasirinkimai. Jei tikime Jėzų Kristų esant ne tik tikrą Dievą, bet ir tikrą žmogų, nemanysime, kad Jam buvo lengviau nei mums. Rasime paguodos ir padrąsinimo žinioje, kad Jam, kaip žmogui, reikėjo dalykus suprasti, apsvarstyti, augti malone ir išmintimi, pakelti kasdienius sunkumus, kūno negalias ir t. t. Jei Jėzuje kaip žmoguje matome neregimojo Dievo atvaizdą, jį matysime ir bet kuriame kitame žmoguje, nepaisant jo pažiūrų, orientacijos, pasirinkimų… Esminio žmogaus orumo pripažinimas lems, ką darysime, kad jis būtų saugomas ir branginamas… Ir taip be galo“.
Kas yra Dievas? Kas yra žmogus?
Dar vienas tikėjimo pažinimo ir mokymosi šaltinis yra Šventojo Rašto studijavimas. Seminarą apie Naująjį ir Senąjį Testamentą vedusi biblistė dr. Ingrida Gudauskienė sako, kad: „Jei žmogus eina tikėjimo keliu, arba net jei juo ir neina taip, kaip mes tradiciškai suprantame, o siekia lavintis, yra tikras eruditas, tuomet jam rūpi ne tik buitis, bet ir būtis. Jis neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, atsiverčia Bibliją ir tuomet taip pat neišvengiamai patiria visą klausimų apie ją laviną. Tikėjimo žmogui Biblija – tai pirmiausia Dievo kalbėjimo apie save knyga, Dievo sakymas savęs žmogui per įvykius: per ypatingus įvykius, kuriuose Biblijos žmogus patyrė tokios tikrovės, tokios jėgos proveržį į istoriją, į jo gyvenimą, akistatoje su kuria, jis klausė „Kas tai?“. Tai – nuolatinė tokių klausimų būklė. Pagydymai, naujas Raštų aiškinimas, ant kryžiaus kabantis Mesijas, tuščias kapas – kas tai? Visus klausimus apie patirtį ypatingos tikrovės, kurią mes vadiname Dievu ir kurią Biblijos žmogus atpažino kaip Tu, kaip asmenį, lydi kitas fundamentalus biblinis klausimas – kas yra žmogus? Jei jis taip rūpi Dievui, jei rūpi taip, kad Dievas prie jo prisitaiko net „nulipdamas“ iki jo „duobės“, iki jo mizerijos būklės, tai kas jis? Biblija nuolat, tarsi dviem plaučiais, kvėpuoja šiais dviem klausimais – kas yra Dievas ir kas yra žmogus?“
Protas ir tikėjimas dera?
Žmogus yra mąstantis kūrinys, todėl normalu, kad jam kyla intelektiniai klausimai apie tikėjimą ir šis domėjimasis turi egzistencinę prasmę. Jei tuos klausimus nustumsi, laikydamasis nuomonės, kad tikėjimas neturi nieko bendro su protu, tai – didelė tikimybės, jog ilgainiui kils tikėjimo krizė. Tad gilintis į tikėjimą yra svarbu ir reikalinga: tai padeda spręsti konfliktus su savimi, geriau suprasti kitą bei jam padėti.
Rudenį laukia dr. B. Ulevičiaus paskaitos
Artimiausias programos „Krikščioniškojo tikėjimo ir sielovadinės praktikos pagrindai“ kursas vyks lapkričio 16-17 d. Guronių rekolekcijų namuose. Doc. dr. Benas Ulevičius ves įvadą į liturgijos ir sakramentinę teologiją. Paskaitų ciklo metu bus aptariami šie klausimai: kuo ypatinga epocha tarp Kristaus Prisikėlimo ir visų dalykų atbaigimo; kodėl Šventasis Raštas apie pasaulio pabaigą kalba liturginiais terminais; kodėl sakramentai tokie galingi ir sykiu keisti; ką reiškia būti liturginiu krikščionimi; kaip dalyvauti liturgijoje ir priimti sakramentus ir kt. Daugiau informacijos ir registracija: www.bendrakeleiviai.lt, el. p. info@bendrakeleiviai.lt, tel. nr. 864420883.
Parengė Giedrė Pūrienė
Seminarai iš dalies finansuojami Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.
